Mira Ronthenberg aprašo berniuko, kuris gimė penkių su puse mėnesių ir tris mėnesius praleido inkubatoriuje, istoriją: „Keičiant vystyklus jis visas sustingdavo, jei jį kas paimdavo ant rankų, jis atsisakydavo buteliuko. Užmigdavo tik po migdomųjų, bet ir tie padėdavo tik retkarčiais. Kai sustiprėjo, savo galva ėmė kenkti sau ir kitiems, daužė ją į lovytės šonus, į namo sienas, į kitų žmonių galvas ir į langus. Džoniui tarsi trūko pojūčių, jis tarsi nejautė skausmo.

Galėjai jam užploti; jis pats galėjo apsikumščiuoti iki mėlynių, – tačiau niekada nesurėkė. Jei jį kutendavai – nesijuokdavo, pašaukdavai vardu – neatsiliepdavo; garsų jis negirdėdavo, jei patekdavai į jo akiratį, blogai sufiksuotų akių žvilgsnis nenukrypdavo į tave, bet klaidžiodavo kažkur aukščiau ar už tavęs. Iki penkerių metų Džonį vežiojo vežimėliu arba nešiojo. Kai jis pradėjo vaikščioti – nusvirduliuodavo keletą žingsnių ir pargriuvęs ant grindų visom keturiom šliauždavo. Jo visas kūnas atrodė nesunarstytas, tarytum kiekviena dalis veikė skyrium“.

Tačiau po penkerių metų padarius encefalogramą smegenų pažeidimų nebuvo pastebėta. Psichologijos testai taip pat rodė jį esant aktyvų ir nuovokų. Kai Džoniui sukako septyneri, su juo pradėjo dirbti M. Rothenberg. Užsiėmimai su berniuku truko trejus metus. Jie vykdavo per savaitę po keturias šešias valandas. Psichologė pasiekė reikšmingų rezultatų.