Amžino įšalo žemėje / Žemaitytė A.

   Kiekvienas tremtinys nuėjo savo kelią - nepermaldaujamą, rūstų, aplankantį dabar prisiminiamais ar sapnais. Tų , kurie anuomet buvo vyresnio amžiaus, jau beveik nelikę. Anuometiniai vaikai ir jaunuoliai, kurie pajėgė ištverti sunkiąją savo dalią, - dabar jau pusamžiai žmonės, auginantys suaugusių savo vaikų vaikus. Taip keičiasi kartos ir tolsta nyki, bespalvė tremtinių vargo žemė, kurioje šlamėjo svetimi miškai, pro šalį plaukė nesvetingos upės, mirtimi alsavo leduotas vandenynas. O kasdieniniai palydovai buvo šaltis, badas, ligos, vėliau, kiek prakutus, - skurdas, neteisybė ir nenumaldomas Tėvynės ilgesys. Toje vargo žemėje žmonės atsidūrė skirtingo amžiaus, skirtingu laiku ir skirtingomis aplinkybėmis. Vieni jų buvo su tėvais ir tai lengvino jų dalią, palaikė išlikimo viltį, kiti – maži, beglobiai, tarp svetimų ir išlikti jiems padėjo atsitiktinumas arba aplinkybių gera valia. Atsidūrusieji Sibire su pirmaisiais genocido trėmimo srautais patyrė visą grumtynių už gyvastį siaubą, pokariniai tremtiniai, jau naudojami kaip nemokama darbo jėga, turėjo daugiau galimybių išlikti. Jie net įsigudrino mokytis, įsigyti profesijas. Kas, be galo daug mačiusiems ir iškentėjusiems tremtiniams, padėjo ištverti tomis nežmoniškomis sąlygomis? Reikia įsiklausyti į jų pačių balsus. Vieniems - tikėjimas, antriems – apvaizda, ryžtas ir valia, dar kitiems – įgimta dora ir darbštumas...