Teatro profesoriaus Berno istorija / Kęstutis Česnaitis

Teatro profesorius Bernas, rašydamas mokslinę studiją apie dramaturgų sukurtus moterų vaidmenis skirtingų amžių dramos kūriniuose, pajuto artėjantį akligatvį ne tik dėl mokslinės literatūros trūkumo, bet ir dėl mažai šia tema rastos tyrimų medžiagos. Slėpdamas nuo teatro bendruomenės savo tyrimo tikslą, jis pajuto buvusios žmonos Violetos ir kaimynų susirūpinimą, nesupratimą, savo studijų kurso studentų, dabar jau režisierių ir dėstytojų, aršią kritiką dėl neva tendencingų, hipotetinių teatrinio metodo uždavinių.

Išsekintas šios priešpriešos su savimi ir pasauliu, Bernas sapne pamato moterį. Jis atsiduria traukinių stotyje, ir moteris raudonais plaukais kviečia jį į traukinio vagoną važiuoti kartu. Bernas abejoja. Tačiau kitą naktį sapne Bernas sužino, kad Teresė, toks moters vardas, jį ragina vykti pas seniai užmirštą jaunystės meilę Mariną, kuri tapsianti jo „kertiniu akmeniu", jo mokslinės studijos ženklu.

Sapnas privertė Berną iš naujo pažvelgti į savo nueitą kelią: draugus, kolegas, santykius su žmona, kūrybinius siekius, mokslinę studiją. Ieškodamas dramaturgų kūriniuose moters Grožio idealo, tos agapės šviesos, ir bandydamas sulaužyti šio pasaulio taisykles, jis pasmerkė save susinaikinimui.

Vildamasis rasti išeitį, Bernas ryžtasi drastiškam žingsniui – važiuoti ir susitikti su Liūdesio veidu.