Ėriukėlis stiklo ragais/ Gasparas Aleksa

Du žmonės buvo laimingi, džiaugėsi vienas kitu, tačiau baisi nelaimė tarsi klaikus sapnas apverčia viską aukštyn kojomis ir siunčia išbandymus pagrindiniams herojams: Adomei ir Fagandrui.

G.Aleksa nukelia skaitytoją į pasaulį, kuriame beveik nebeliko įprastinių žmonių. Šis pasaulis apgyventas elitinės visuomenės - baltųjų varlinų, kitaip tariant, klonų. Jie moka valdyti Didįjį sprogimą ir Didįjį slėgį, sugeba gyvą organizmą taip paveikti, kad jisai sumažėtų iki mikrobo ir galėtų žmogaus gyslomis - tartum greitkeliu ar upės vaga! - keliauti į pažeistas galvos smegenis. Tokiu neįprastu būdu mokslininkai ne tik diagnozuoja ligas, bet ir kovoja su jų sukėlėjais neurodaimonais. Sunkiausios ligos baltųjų varlinų padermei - joks išbandymas, jos nekelia nei skausmo, nei rūpesčio: visi nemalonūs jutimai akimirksniu numaldomi specialiais slopintuvais, o kiekvienas susidėvėjęs organas gali būti pakeistas nauju ir visiškai sveiku, užaugintu specialioje augykloje. Suprantama, kad tokioje visuomenėje nunyksta tiek įprasta žmogui moralė, tiek vienas esminių instinktų - mirties baimė. Mirtis čia bereikšmė, ji nebeturi paslapties - savanoriškas klonų pasitraukimas į Žydrąją galaktiką veikiau panėši į neskoningą holivudinę atrakciją.

Štai tokioje terpėje rašytojas apgyvendina vieną iš pagrindinių herojų - chirurgą Fagandrą, seną žmogų, neslepiantį itin skeptiško požiūrio į klonus, kurie, anot autoriaus, net padorių keiksmažodžių nemoka, šneka negyva, sterilia kalba....