Grupinis portretas su dama / Heinrich Böll

 Namai — vyraujantis H. Böllio kūrybos įvaizdis. Taip pat ir „Grupiniame portrete su dama“ namai vaizduojami kaip tvirtovė, bet ne biurgeriškąja, o egzistencine prasme, — čia herojė jaučiasi pati savimi, čia ji gali atlikti humanišką pareigą padėti atstumtiesiems. Namai — riba, skirianti tikrąjį buvimą nuo priešiško pasaulio. H. Böllis taip pat parodo, kad žmogaus savirealizacijai būtini ryšiai su kitais žmonėmis — meilės partneriu, draugais, šeima, atitinkama socialine grupe. Rašytojo žodžiais tariant, būtina priklausyti (Gebundenheit) apibrėžtai sferai, mikropasauliui. Tačiau bendrauti, H. Böllio nuomone, sugeba tik eiliniai, paprasti žmonės (einfache Leute), kurių jautrumą ir dvasios subtilumą rašytojas poetizuoja ne viename savo kūrinyje. Romanas „Grupinis portretas su dama“ priklauso prie tų H. Böllio kūrinių, kurie vaizduoja ne tik asmeninius herojų likimus, bet kartu aprėpia ir istorinę vaizduojamojo laikotarpio Vokietijos panoramą. Herojės Lenės pečius slegia „istorijos našta“ — jos gyvenimo peripetijas nulemia istoriniai ir politiniai 1922—1970 m. Vokietijos įvykiai. H. Böllis daro vidinį šios panoramos pjūvį, parodydamas, jog šalies veidas — tai gyvi žmonės, kuriuos (kaip, pavyzdžiui, Lenės tėvą ar Pelcerį) netgi sunku vienareikšmiškai apibūdinti. Istorija H. Bölliui — tai politinių ir etinių, išorinių ir vidinių faktorių sąveika. H. Böllio romanas remiasi filosofo R Marcuses mintimis apie tai, kad technokratinėje, racionaliais pagrindais sutvarkytoje visuomenėje negali visiškai atsiskleisti žmogaus prigimtis. Jutimiškumas, vaizduotė, aistros — visa tai pajungiama realybės, racionalumo principui ir desublimuojama. Šitokio požiūrio ir praktikos padarinys — „vienamatis žmogus“. H. Böllis tarsi įspėja skaitytoją apie tokį vienpusiškumo pavojų.