Naujos istorijos / Bruno Ferrero

„Kas vakarą su savo vaiku perskaityk po puslapį“, – pataria amerikiečių pediatrai tėvams, kurių vaikai yra per daug aktyvūs, turi mokymosi sunkumų ar net psichikos sutrikimų. Grožinė literatūra veiksmingesnė už mėnesius trunkantį gydymą raminamaisiais ir stimuliuojančiais vaistais. Šiandien pastebimas perėjimas nuo kartos, kurios pažinimą formavo spausdintas žodis, prie kartos, išugdytos elektroninių informacijos priemonių. Vaikas jau nebemoka kurti mintinių vaizdų – tų, kuriuos kurti vyresnieji mokėsi skaitydami knygas ir klausydamiesi pasakų. Taigi mažylis jau nebemoka klausytis, fantazuoti, net rašyti. Todėl pasakojimas – pamirštas, nuvertintas, išstumtas – veržiasi atgal į pedagoginę sceną. „Aš esu tavo veidrodis, Gražuole. Atsispindėk manyje, ir aš atsispindėsiu tavyje“, - taip kalba veidrodis puikiame Jeano Cocteau filme. Pasakojimai taip pat yra veidrodis. Kas į juos atidžiai žiūri, mato ne tik savo veido, bet ir savo problemų, būgštavimų, jausmų atspindį. Be to, klausantis apie meškas ir kiškius, mamas ir raganas, ginklanešius ir kipšiukus, sykiu galima įspėti ir kitų žmonių – suolo draugo, sesutės, kiemo bičiulių – jausmus, troškimus, širdies virpesius. Pasakojimų veidrodyje vaikai geba įskaityti daugybę dalykų. Ypač svarbu tai, jog jie suvokia, kad ne jie vieni jaučia pavydą ar laimę, išgyvena vienokius ar kitokius sunkumus, kelia tam tikrus klausimus. Didžiausias džiaugsmas yra išgirsti pasakos pasiklausiusį vaiką su palengvėjimu išdidžiai sakant: „Aš irgi!..“ Pasakos aidas girdėti ilgai tarsi jūros ošimas kriauklėje. Pasakos poveikis iš tiesų stulbina: tai lyg magas, iš vaikų galvų ištraukiantis klausimus it balandžius iš cilindro. Tai lyg triūsiantis sodininkas, kuris sėdamas mintyse jau mato žydėsiančius augalus. Pasaka - tai menas perteikti pačias giliausias gyvenimo tiesas. Nors paviršutiniškai žiūrint gal atrodo neįtikėtina, kad tai galima padaryti naudojant literatūrinę išmonę – realiems vaikams paaiškinti gyvenimą per išgalvotų personažų nuotykius.