Lietuvių lyrikos tradicija/ Peluritytė A.

Studijoje pasaulėvaizdžio aspektu apžvelgiama lietuvių lyriką. Teoriniu orientyru pasirinkta Lotmano kultūros semiotika pasitelkiama aiškinantis teksto struktūrinimo, modeliavimo galimybes. Sukonstruojama pasaulėvaizdžio modelio versija, kurią išskleidžia ir patikrina Maironio, V. Mykolaičio-Putino, Salomėjos Nėries, J. Aisčio, H. Radausko tekstai. Pasaulėvaizdis juose pasirodo itin ryškiai, esmingai ir nuosekliai keičiasi, atspindėdamas lietuvių lyrikos raidą, veikdamas ir transformuodamas teorinę mintį. Pasaulėvaizdis suprantamas kaip ypatingai organizuota kultūros erdvė, kurioje atpažįstami pasikartojantys struktūros principai ir elementai. Remiantis mitine ir istorine sąmonės tendencijomis mėginama motyvuoti literatūros tekstų skirtumus. Laiko idėjos pamatu režisuojama lietuvių lyrikos tradicija nuo Maironio iki Radausko tekstų įgyja aiškų siužetą. Maironis įsteigia lietuvių lyrikos pradžios mitą; mitinio laiko idėja formuluoja centrines Maironio lyrikos pasaulėvaizdžio reikšmes – marių, moters, širdies, poeto ir poezijos; istorinio laiko idėja – akies, ašarų, tėvynės, didžiavyrio ir jo žygių. Putino lyrika liudija mitinio laiko vaizdo aktualumą Maironio poezijoje: šis vaizdas transformuojamas į simbolį, kuris savo struktūra yra giminingas mitui. Salomėjos Nėries ir Aisčio poezija išbando metafizinę Putino simbolio patirtį, sukuria skirtingas poetikos programas, demonstruojančias pasaulėjautos, santykio su amžinybe skirtumus. Tiriant Radausko pasaulėvaizdį, svarbiausių jo reikšmių dekonstrukciją, svarbi metaforos ir metonimijos, nurodančios į pasaulio visumą, idėja.