Dviguba pilietybė – tema, kuri Lietuvoje sukelia daug daugiau emocijų nei atrodytų iš pirmo žvilgsnio. Atrodytų, paprastas administracinis klausimas – turėti dvi pasų knygeles vietoj vienos – iš tikrųjų liečia tautinę tapatybę, saugumą, emigraciją ir net Konstitucijos raidę. Šis klausimas Lietuvoje sukama, aiškinama ir svarstoma jau daugiau nei dvidešimt metų, o galutinio taško vis dar nėra padėta.
Kas apskritai yra dviguba pilietybė ir kodėl apie ją tiek kalbama
Dviguba (arba daugybinė) pilietybė reiškia, kad žmogus vienu metu teisiškai priklauso dviem ar daugiau valstybių. Daugelyje pasaulio šalių tai visiškai normalu ir niekam nekelia klausimų – amerikiečiai, kanadiečiai, prancūzai ramiausiai turi po du ar tris pasus. Lietuvoje situacija kitokia, nes Konstitucija šį klausimą traktuoja labai griežtai.
Priežastis, kodėl tema tokia aktuali, glūdi Lietuvos istorijoje. Po Nepriklausomybės atkūrimo dešimtys, o gal ir šimtai tūkstančių žmonių emigravo – dirbti, studijuoti, kurti šeimas užsienyje. Daugelis jų priėmė kitos šalies pilietybę, kad galėtų normaliai gyventi, dirbti ar balsuoti naujoje tėvynėje. Pagal šiuo metu galiojančią Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo logiką, priėmus kitos valstybės pilietybę, Lietuvos pilietybė automatiškai nutrūksta – nors realiame gyvenime dažnai apie tai net nepagalvojama, kol ateina laikas tvarkyti dokumentus vaikams ar paveldėjimo reikalus.
Konstitucija ir Konstitucinis Teismas – kodėl viskas taip komplikuotai
Lietuvos Konstitucijos 12 straipsnis sako, kad pilietis negali būti kartu ir kitos valstybės pilietis, išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus. Atrodytų, paliktas plotas manevrams – įstatymas gali numatyti išimtis. Tačiau 2006 metais Konstitucinis Teismas priėmė nutarimą, kuris šią erdvę smarkiai susiaurino. Teismas pasakė, kad tos „atskiros išimtys“ turi būti tikrai atskiros, retos, o ne masinis reiškinys. Kitaip tariant, negalima paprastu įstatymu padaryti dvigubos pilietybės norma visiems, kas išvyko gyventi į užsienį – tai reikštų Konstitucijos nuostatos apėjimą.
Šis nutarimas ilgus metus buvo tarsi siena, į kurią atsimušė kelios Seimo kadencijos, bandžiusios priimti platesnį pilietybės įstatymą. Politikai kartą po karto siūlė pakeitimus, kurie leistų dvigubą pilietybę turėti visiems, kas emigravo po 1990 metų, tačiau teisininkai ir Konstitucinis Teismas nuosekliai aiškino, kad tokie sprendimai prasilenkia su pagrindiniu įstatymu. Vienintelis tikrai patikimas būdas išplėsti dvigubos pilietybės ribas – keisti pačią Konstituciją, o tai galima padaryti tik referendumu.
Kam dviguba pilietybė leidžiama jau dabar
Nepaisant griežtos bendros taisyklės, galiojanti tvarka jau numato nemažai išimčių, kuriomis daugelis žmonių nė nesusimąsto. Dviguba pilietybė šiuo metu galima, kai:
- žmogus yra ištremtas ar pasitraukęs iš Lietuvos okupacijų metais (1940–1990) ir jo palikuonys iki antros kartos;
- asmuo Lietuvos pilietybę įgijo gimimu ir kartu automatiškai yra kitos valstybės pilietis dėl tėvų pilietybės (pavyzdžiui, vaikas, gimęs mišrioje šeimoje);
- Lietuvos pilietis sudaro santuoką su kitos valstybės piliečiu ir įgyja tos valstybės pilietybę dėl santuokos, jei pagal tos šalies įstatymus tai numatyta;
- asmeniui pilietybė kitos valstybės suteikta kaip nuopelnų pripažinimas ar išskirtiniu atveju, dėl kurio priimtas atskiras Respublikos Prezidento sprendimas.
Taigi nereikia manyti, kad dviguba pilietybė Lietuvoje visiškai draudžiama – ji tiesiog nėra automatiška ir masinė teisė, o taikoma konkrečiai apibrėžtiems atvejams. Daugelis žmonių, kurių šeimos istorija susijusi su tremtimi ar pasitraukimu nuo sovietų valdžios, gali visai teisėtai turėti dvi pilietybes, jei tik sutvarko reikiamus dokumentus.
2024 metų referendumas – arti, bet ne visai
2024 metų gegužės 12 dieną, kartu su Respublikos Prezidento rinkimų antru turu, vyko referendumas, kuriame gyventojų buvo klausiama, ar sutinka su Konstitucijos pataisa, leidžiančia dvigubą pilietybę plačiau – tiems, kas įgijo kitos ES ar NATO valstybės pilietybę. Rezultatas buvo keistas ir daugeliui nusivylimą sukėlęs: dauguma balsavusiųjų (apie 74 proc.) pasisakė „už“, tačiau referendumui reikalingas dalyvavimo kvorumas – kad balsuotų daugiau nei pusė visų rinkimų teisę turinčių piliečių – nebuvo pasiektas. Aktyvumas siekė kiek daugiau nei 40 procentų, todėl referendumas pripažintas neįvykusiu, nepaisant to, kad palankumas idėjai buvo akivaizdus.
Tai jau nebe pirmas bandymas. Panašus referendumas buvo organizuotas 2019 metais ir taip pat žlugo dėl per mažo aktyvumo. Situacija parodo įdomų paradoksą – dauguma balsavusių lietuvių pritaria dvigubos pilietybės idėjai, tačiau surinkti reikiamą kiekį žmonių prie balsadėžių tampa vis sudėtingiau, ypač kai referendumas nėra rišamas su emociškai artima tema (pavyzdžiui, prezidento rinkimais pirmame ture).
Praktiniai žingsniai tiems, kas nori susigrąžinti ar išsaugoti pilietybę
Jei skaitote šį straipsnį galvodami apie savo konkrečią situaciją, verta žinoti kelis dalykus, kurie realiai padeda susivokti.
Pirma, patikrinkite savo šeimos istoriją. Jei tėvai, seneliai ar proseneliai buvo pasitraukę iš Lietuvos sovietmečiu (bėgo nuo represijų, buvo išvežti, emigravo dėl politinių priežasčių), jūs galite turėti teisę į Lietuvos pilietybę pagal kilmę, net jei šiuo metu esate kitos valstybės pilietis. Tokiu atveju kreipimasis vyksta per Migracijos departamentą arba per Lietuvos ambasadą ar konsulatą užsienyje.
Antra, jei esate Lietuvos pilietis, gyvenantis užsienyje, ir svarstote priimti tos šalies pilietybę, verta iš anksto pasitikrinti, ar jūsų konkretus atvejis patenka į vieną iš įstatyme numatytų išimčių. Priešingu atveju rizikuojate automatiškai netekti Lietuvos pilietybės – tai gali atsiliepti, kai reikės tvarkyti nuosavybę, paveldėjimą ar net vaikų dokumentus.
Trečia, dokumentų rinkinys paprastai apima gimimo liudijimus, tėvų ar senelių pilietybės įrodymus, santuokos liudijimus, o sudėtingesniais atvejais – archyvinę pažymą apie pasitraukimą ar tremtį. Šie dokumentai kaupiami Lietuvos archyvuose arba, jei šeima gyveno išeivijoje, gali būti reikalingi ir užsienio archyvų pažymėjimai.
Ketvirta, nebijokite kreiptis konsultacijos – Migracijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos turi aiškias konsultavimo procedūras, o didesniuose lietuvių bendruomenių centruose užsienyje (Londone, Čikagoje, Dubline) dažnai veikia savanoriai ar teisininkai, gerai išmanantys šią sritį ir galintys padėti neapmokestintai arba už nedidelį mokestį.
Kaip su tuo tvarkomasi kitur
Palyginimui – kaimyninė Lenkija ir Latvija turi kur kas laisvesnę tvarką, leidžiančią savo piliečiams turėti kelias pilietybes praktiškai neribotai. Estija, panašiai kaip Lietuva, laikosi griežtesnės pozicijos, tačiau ir ten diskusijos dėl liberalizavimo vyksta nuolat. Vokietija tik pastaraisiais metais gerokai atlaisvino savo įstatymus, leisdama daugybinę pilietybę beveik visais atvejais. Tai rodo, kad Europos Sąjungoje nėra vienos bendros nuostatos – kiekviena valstybė sprendžia pagal savo istorinę ir politinę situaciją, o Lietuvos atvejis yra vienas iš konservatyvesnių dėl aiškaus Konstitucinio Teismo išaiškinimo.
Vietoj taško – kur link rieda šis klausimas
Dviguba pilietybė Lietuvoje šiandien yra tarsi nebaigtas paveikslas – jau matomi kontūrai, jau aišku, kur linksta visuomenės nuomonė, bet trūksta paskutinio potėpio, kuris paverstų idėją teisine realybe. Referendumų istorija rodo, kad problema nėra idėjos nepopuliarumas, o pati referendumo mechanika: reikalingas kvorumas tampa kliūtimi net tada, kai dauguma balsavusiųjų pritaria pokyčiui. Galima spėti, kad tema neišnyks – kiekviena Seimo kadencija, tikėtina, vėl bandys grįžti prie klausimo, o emigracijos bangų palikuonys toliau primins, kad Konstitucijos raidė kartais atsilieka nuo gyvenimo tikrovės.
Tiems, kam šis klausimas nėra vien teorinis svarstymas, patarimas paprastas: nelaukite, kol situacija pasikeis pati. Patikrinkite savo šeimos dokumentus, pasitarkite su konsulatu ar Migracijos departamentu, ir jei jūsų atvejis patenka į vieną iš jau egzistuojančių išimčių – veikite dabar, nes teisiniai reikalavimai ir procedūros linkę keistis, o šeimos archyvai su laiku tik sunkiau pasiekiami. O jei balsavimo teisę turite ir kitą kartą referendumas bus skelbiamas – nusprendus dalyvauti verta atsiminti, kad kartu su savo balsu jūs iš tikrųjų sprendžiate, ar tam kvorumui pagaliau pavyks susirinkti.
