Lietuvos prezidento institucija – tai vienas iš tų dalykų, kurie geriausiai atspindi visą šalies istorijos vingiuotumą. Nuo 1918-ųjų, kai buvo paskelbta nepriklausomybė, iki šių dienų prezidento postą ėjo žmonės labai skirtingais laikais, skirtingomis aplinkybėmis ir su labai skirtingu likimu. Vieni buvo priversti bėgti iš šalies, kiti mirė tremtyje, treti šiandien vaikšto Vilniaus gatvėmis kaip paprasti pensininkai. Ši istorija nėra tiesi linija – ji nutrūksta, prasideda iš naujo, keičia formą. Verta pažiūrėti į ją nuosekliai, nes tik taip matosi, kaip pati prezidento pareigybė Lietuvoje keitėsi kartu su valstybe.
Pirmosios respublikos laikai: nuo Smetonos iki Griniaus
1918 metų vasario 16-osios aktas paskelbė nepriklausomybę, bet valstybės vadovo institucija formavosi ne iš karto. Pirmasis prezidentas – tuomet dar vadintas Valstybės Prezidentu – buvo Antanas Smetona, išrinktas 1919 metais Valstybės Tarybos. Tai buvo laikas, kai valstybė dar tik statėsi iš nieko, kai reikėjo derėtis su lenkais dėl Vilniaus, su vokiečiais dėl Klaipėdos, ir apskritai išsikovoti pripažinimą tarptautinėje arenoje.
1920 metais Smetona pasitraukė, ir prezidento postą užėmė Aleksandras Stulginskis – žmogus, kurio vardas šiandien minimas gerokai rečiau nei derėtų. Būtent jo kadencijos metu buvo priimta 1922 metų Konstitucija, vykdyta žemės reforma, kuri iš esmės pakeitė Lietuvos kaimo veidą. Stulginskis valdė iki 1926-ųjų, kai jį pakeitė Kazys Grinius – gydytojas iš profesijos, demokratas iš įsitikinimo.
Griniaus prezidentavimas truko vos kelis mėnesius. 1926 metų gruodžio 17-osios perversmas jį nušalino, ir į valdžią antrą kartą grįžo Antanas Smetona – šįkart jau kaip autoritarinis lyderis, valdęs iki pat 1940-ųjų. Šis laikotarpis dažnai vertinamas prieštaringai: viena vertus, ekonominis stabilumas ir tautinio identiteto stiprinimas, kita vertus – demokratinių laisvių ribojimas ir valdžios koncentracija vieno žmogaus rankose.
Kai prezidentas tapo pabėgėliu
1940 metų birželį, sovietams okupavus Lietuvą, Smetona pasitraukė į Vokietiją, vėliau – į JAV. Jis niekada nebegrįžo į tėvynę ir mirė 1944 metais Klivlende, gaisro metu savo namuose. Ši mirtis simboliškai užbaigė visą tarpukario prezidentūros erą – staigiai, tragiškai, toli nuo namų.
Sekantys penkiasdešimt metų prezidento institucijos Lietuvoje tiesiog nebuvo. Sovietų okupacija, trumpas nacistinės Vokietijos laikotarpis, vėl sovietai – valstybės vadovo pareigybė tapo istorijos dalyku, apie kurį buvo galima kalbėti tik pašnibždomis arba emigracijoje.
Atgimimas ir naujo prezidento paieškos
1990 metais Kovo 11-osios Aktu atkūrus nepriklausomybę, valstybės vadovo funkcijas ėjo Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis. Formaliai jis nebuvo prezidentas – tokia pareigybė dar neegzistavo naujoje sistemoje, bet realiai jo vaidmuo buvo labai artimas valstybės vadovo funkcijoms tuo sudėtingiausiu ir pavojingiausiu laikotarpiu, kai Lietuva balansavo tarp nepriklausomybės ir galimo Maskvos smūgio.
Prezidento institutas oficialiai buvo atkurtas priėmus 1992 metų Konstituciją. Pirmieji tiesioginiai prezidento rinkimai įvyko 1993 metais, ir juos laimėjo Algirdas Brazauskas – buvęs komunistų partijos vadovas, sugebėjęs pertvarkyti savo politinę karjerą naujomis sąlygomis. Jo prezidentavimas (1993–1998) sutapo su ekonomikos pertvarkos, privatizacijos ir pirmųjų žingsnių link NATO bei ES integracijos laikotarpiu.
Adamkaus era ir grįžimas iš Amerikos
Valdas Adamkus – ko gero, vienas iš įdomiausių personažų šioje istorijoje. Dešimtmečius pragyvenęs JAV, dirbęs aplinkosaugos srityje, jis grįžo į Lietuvą jau subrendęs politikas su vakarietiška patirtimi. Laimėjo 1998 metų rinkimus, valdė iki 2003-iųjų, o po pertraukos vėl grįžo prezidento poste 2004–2009 metais. Būtent jo kadencijų metu Lietuva įstojo į NATO ir Europos Sąjungą – įvykiai, kurie iki šiol laikomi lūžiniais visos šalies raidoje.
Tarp dviejų Adamkaus kadencijų buvo dar vienas epizodas, kurio negalima praleisti – Rolandas Paksas. Išrinktas 2003 metais, jis tapo pirmuoju Lietuvos prezidentu, kuriam buvo pritaikyta apkalta. 2004 metais Seimas nušalino jį nuo pareigų dėl ryšių su verslo struktūromis, keliančiomis grėsmę nacionaliniam saugumui. Tai buvo precedento neturintis įvykis ne tik Lietuvai, bet ir visai Europai – retai kada demokratinėje valstybėje prezidentas pašalinamas apkaltos keliu. Laikinai jo pareigas ėjo Seimo pirmininkas Artūras Paulauskas, kol vyko nauji rinkimai.
Geležinė Ledi ir dabartinis etapas
Dalia Grybauskaitė tapo pirmąja moterimi Lietuvos prezidento poste, o žiniasklaidoje greitai prilipo pravardė „Geležinė Ledi“ – už griežtą retoriką, ypač Rusijos atžvilgiu, ir nekompromisinį valdymo stilių. Jos dvi kadencijos (2009–2019) apėmė finansų krizės metus, Krymo aneksiją ir bendrą saugumo situacijos pablogėjimą regione. Grybauskaitė aktyviai formavo Lietuvos užsienio politiką, dažnai konfliktuodama su Seimu ir vyriausybe dėl vidaus reikalų.
Nuo 2019 metų prezidento pareigas eina Gitanas Nausėda – ekonomistas, ilgą laiką dirbęs bankininkystės sektoriuje. Jo valdymo laikotarpis sutapo su pandemija, o vėliau – su Rusijos agresija prieš Ukrainą, kuri iš esmės pakeitė visą Baltijos šalių saugumo diskursą. Nausėda 2024 metais buvo perrinktas antrai kadencijai, tad šis etapas tęsiasi ir šiandien.
Ką iš viso to reikėtų atsiminti?
Jeigu reikėtų sudėti visą šią istoriją į vieną sakinį, jis skambėtų maždaug taip: Lietuvos prezidento institucija niekada nebuvo nuobodi. Nuo Smetonos, kuris mirė gaisre svetimoje šalyje, iki Paksui pritaikytos apkaltos – kiekvienas dešimtmetis atnešdavo savo dramą. Ir tai natūralu valstybei, kuri per šimtą metų patyrė okupacijas, karus, atgimimą ir integraciją į Vakarų struktūras.
Praktiškas patarimas tiems, kas domisi šia tema giliau: verta skirti tarpukario prezidentūrą (1919–1940), kuri veikė pagal visai kitą konstitucinę logiką, nuo šiuolaikinės, atkurtos 1992-aisiais. Tai skirtingos sistemos, ir tiesiogiai lyginti Smetonos galias su, tarkime, Nausėdos galiomis būtų klaida – šiuolaikinis prezidentas turi gerokai ribotesnę vykdomąją valdžią, o svarbiausias jo įrankis šiandien yra užsienio politika ir vetavimo teisė įstatymams.
Norintiems susigaudyti chronologijoje pravartu įsiminti keletą raktinių taškų: 1919 – pirmasis prezidentas, 1926 – perversmas, 1940 – okupacija ir instituto sunaikinimas, 1993 – atkūrimas, 2004 – apkalta. Šie penki metai kaip stulpai laiko visą pastatą, ir aplink juos jau galima dėlioti smulkesnes detales. O tiems, kurie nori pajusti šią istoriją gyviau, verta paskaityti Kazio Griniaus atsiminimus arba Smetonos laiškus iš emigracijos – ten istorija atrodo ne kaip data lentelėje, o kaip žmogaus likimas.
