Šachmatai – žaidimas, kurio taisyklės per amžius beveik nepasikeitė, nors pati lenta keliavo per Indiją, Persiją, arabų pasaulį ir galiausiai atsidūrė Europoje, kur įgavo dabartinę formą. Lietuvoje šachmatai visada turėjo savo vietą – nuo sovietmečio klubų iki šiandieninių mokyklų būrelių, kuriuose vaikai mokosi ne tik judesių, bet ir kantrybės. Tačiau prieš imantis strategijų ar debiutų, verta gerai įsisavinti pagrindines taisykles – be jų net geriausias taktinis planas nueis niekur.
Lentos ir figūrų išdėstymas
Šachmatų lenta susideda iš 64 langelių, išdėstytų 8×8 tinkleliu, kur šviesūs ir tamsūs langeliai kaitaliojasi. Svarbiausia taisyklė, kurią pamiršta net kai kurie pradedantieji – lenta turi būti pasukta taip, kad kiekvieno žaidėjo dešinėje pusėje būtų šviesus kampinis langelis. Jei šio dalyko nepaisysite, karalienė ir karalius gali atsidurti ne savo vietose, o tai jau visai kita istorija.
Kiekvienas žaidėjas turi po 16 figūrų: vieną karalių, vieną karalienę, du bokštus, du rikius, du žirgus ir aštuonis pėstininkus. Baltosios figūros visada statomos pirmoje ir antroje eilėje iš žaidėjo pusės, juodosios – atitinkamai priešingame krašte. Karalienė mėgsta stovėti savo spalvos langelyje – tai paprasta mnemonika, padedanti neapsigauti net patyrusiems žaidėjams po ilgos pertraukos nuo lentos.
- Bokštai statomi kampuose
- Žirgai – šalia bokštų
- Rikiai – šalia žirgų
- Karalienė ir karalius – centre, karalienė savo spalvoje
Kaip juda kiekviena figūra
Čia prasideda tikrasis žaidimo grožis, nes kiekviena figūra turi savo charakterį. Bokštas juda tiesiai – horizontaliai arba vertikaliai, bet kokiu atstumu, jei kelias neužstatytas. Rikis slenka įstrižai, ir visą žaidimą lieka toje pačioje langelio spalvoje, kurioje pradėjo – todėl vieną rikį vadiname „šviesiuoju“, kitą – „tamsiuoju“.
Žirgas – vienintelė figūra, galinti peršokti per kitas figūras. Jo judesys primena raidę L: du langelius viena kryptimi ir vieną statmenai. Karalienė sujungia bokšto ir rikio galimybes – juda bet kuria kryptimi, bet kokiu atstumu, todėl ir laikoma stipriausia figūra lentoje. Karalius juda tik per vieną langelį bet kuria kryptimi, tačiau niekada negali eiti į langelį, kurį saugo priešininko figūra – tai jau susiję su pačia žaidimo esme, apie kurią kalbėsime toliau.
Pėstininkas – savotiškas keistuolis. Jis juda tik pirmyn (baltiesiems – aukštyn, juodiesiems – žemyn), pirmuoju ėjimu gali žengti per du langelius, o toliau – tik po vieną. Tačiau pulti gali tik įstrižai, per vieną langelį priekyje. Šis skirtumas tarp judėjimo ir puolimo krypties dažnai suklaidina pradedančiuosius, tad verta prie jo sustoti kelioms treniruotėms.
Rokiruotė, en passant ir pėstininko pakeitimas
Yra trys specialūs ėjimai, kurių taisyklių knygose dažnai neišdėsto pakankamai aiškiai, todėl žmonės internetiniuose turnyruose kartais ginčijasi net ir po dešimtmečių žaidimo patirties.
Rokiruotė – vienintelis ėjimas, kai per vieną kartą juda dvi figūros: karalius ir bokštas. Karalius pasislenka du langelius bokšto link, o bokštas persikelia per karalių ir atsistoja šalia jo. Rokiruotė galima tik tada, kai nei karalius, nei tas bokštas dar nėra ėję žaidimo eigoje, tarp jų nėra kitų figūrų ir karalius nėra šache bei nepereina per langelį, kurį atakuoja priešininkas.
En passant (prancūziškai „praeinant“) – taisyklė, dėl kurios daugiausiai kyla nesusipratimų. Jei priešininko pėstininkas iš savo pradinės pozicijos žengia per du langelius ir atsiduria šalia jūsų pėstininko, jūs galite jį „paimti“ taip, tarsi jis būtų ėjęs tik per vieną langelį. Tačiau šis teisė galioja tik iš karto, kitu ėjimu – jos jau nebepasinaudosite.
Pėstininko pakeitimas (promocija) įvyksta, kai pėstininkas pasiekia priešingą lentos kraštą. Tada jis privalo virsti bet kuria kita figūra, išskyrus karalių – dažniausiai renkamasi karalienė, nors teoriškai galima pasirinkti ir bokštą, rikį ar žirgą, jei situacija to reikalauja.
Šachas, matas ir patas
Kai karalius atsiduria langelyje, kurį atakuoja priešininko figūra, sakoma, kad jis yra „šache“. Tokioje situacijoje žaidėjas privalo nedelsiant išgelbėti karalių – arba pasitraukdamas juo, arba užstodamas grėsmę kita figūra, arba suvalgydamas atakuojančią figūrą. Jei nė vienas iš šių variantų neįmanomas – tai matas, ir žaidimas baigiasi iškart.
Patas – situacija, kai žaidėjui atėjus eiliniam ėjimui, jo karalius nėra šache, tačiau jis neturi jokio galimo ėjimo bet kuria figūra. Tai baigiasi lygiosiomis, net jei pačioje lentoje vienas žaidėjas turi milžinišką materialinį pranašumą. Tokie atvejai kartais tampa gan skaudžiu patyrimu tiems, kurie jau ruošėsi švęsti pergalę.
Lygiosios ir žaidimo pabaiga
Be pato, egzistuoja dar keletas būdų partiją baigti lygiosiomis:
- Pasikartojimas – jei ta pati pozicija lentoje atsikartoja tris kartus (nebūtinai iš eilės), bet kuris žaidėjas gali pareikalauti lygiųjų.
- Penkiasdešimties ėjimų taisyklė – jei per paskutinius penkiasdešimt ėjimų nebuvo suvalgyta jokia figūra ir nebuvo pajudintas nė vienas pėstininkas, galima skelbti lygiąsias.
- Nepakankama medžiaga – kai lentoje lieka per mažai figūrų matui pasiekti (pvz., du vieniši karaliai), partija automatiškai baigiasi lygiosiomis.
- Susitarimas – žaidėjai gali bet kada susitarti dėl lygiųjų, nors turnyriniame žaidime tai dažnai reguliuojama papildomomis taisyklėmis.
Šachmatų partija taip pat gali baigtis pasidavimu – kai žaidėjas supranta, kad situacija beviltiška, ir nusprendžia nebetęsti kovos, paprastai paguldydamas savo karalių ant lentos arba tiesiog ištardamas žodį „pasiduodu“.
Šachmatų laikrodis ir turnyrinės taisyklės
Namų žaidime niekas nesukasi galvos dėl laiko, tačiau turnyruose šachmatų laikrodis – toks pat svarbus elementas kaip ir pati lenta. Kiekvienam žaidėjui skiriamas tam tikras laiko limitas, ir jam pasibaigus (jei nėra papildomo laiko priedo, vadinamo „inkrementu“), žaidėjas pralaimi neatsižvelgiant į padėtį lentoje.
Populiariausi formatai:
- Klasika – dažniausiai 90–120 minučių kiekvienam žaidėjui, kartais su priedu už kiekvieną ėjimą.
- Greitasis (rapid) – nuo 10 iki 60 minučių partijai.
- Bulitas (blitz) – 3–5 minutės, kai sprendimai priimami akimirksniu, o intuicija tampa svarbesnė už gilų skaičiavimą.
Turnyruose taip pat galioja „palietei – ėjai“ (touch-move) taisyklė: jei paliesi figūrą, privalai ja padaryti ėjimą, jei tik toks ėjimas įmanomas pagal taisykles. Tai skatina žaidėjus gerai apgalvoti veiksmus prieš prisiliečiant prie lentos, ir yra viena iš tų taisyklių, kurios pradedantiesiems atrodo griežtos, kol jie patys nesusidraugauja su savo impulsyvumu.
Kai lenta tampa mąstymo veidrodžiu
Šachmatų taisyklės iš pirmo žvilgsnio atrodo sausos ir techniškos, bet iš tiesų jos – tarsi kalbos gramatika, be kurios negalima papasakoti geros istorijos. Kai judesiai tampa savaime suprantami, prasideda tikrasis žaidimas – strategijos, aukos, kombinacijos, kurių niekas nesugalvos, jei nesuvoks, kad rikis niekada nepakeis langelio spalvos arba kad karalius patas metu gali likti be jokio ėjimo.
Pradedantiesiems patarčiau nesistengti iškart įsiminti visų taisyklių iš karto – geriau žaisti su kuo nors patyrusiu ir leisti klaidoms atsirasti natūraliai. Rokiruotę ir en passant dauguma supranta tik pamačius juos praktikoje, o ne skaitant sausą aprašymą. Verta atsiminti ir tai, kad taisyklės nėra vien apribojimai – jos yra tas karkasas, ant kurio laikosi visa žaidimo logika, leidžianti dviem visiškai svetimiems žmonėms iš skirtingų pasaulio kraštų susėsti prie lentos ir be žodžių suprasti vienas kitą per 64 langelius.
