Kai kalbama apie lietuvius, kurie pasaulyje pasiekė tai, kas atrodė neįmanoma, Jono Meko vardas dažniausiai išnyra vienas pirmųjų. Šis žmogus, gimęs paprasto Biržų krašto kaimo trobelėje, tapo vienu iš amerikietiško avangardinio kino tėvų, žmogumi, kurio dienoraštinės filmuotos juostos pakeitė supratimą apie tai, kas gali būti kinas. Bet prieš tapdamas legenda tarp Niujorko menininkų, jis buvo tremtinys, pabėgėlis, priverstinio darbo stovyklos gyventojas – ir visą gyvenimą, nepaisant visų titulų ir apdovanojimų, širdyje liko biržietis, kuriam Lietuva niekada nepaliko galvos.
Vaikystė Semeniškiuose ir karo audros
Jonas Mekas gimė 1922 metų gruodžio 24 dieną Semeniškių kaime, Biržų rajone. Ūkininkų šeimoje augo dvylika vaikų, ir tas kaimiškas, žemiškas gyvenimo ritmas – rugiapjūtė, upė, kaimynų šventės, žiemos vakarai su knygomis – vėliau visą gyvenimą liko jo kūrybos šerdyje, net kai jį skyrė nuo Lietuvos tūkstančiai kilometrų vandenyno. Jaunystėje rašė eilėraščius, redagavo kaimo laikraštėlį, domėjosi literatūra – regis, jam buvo skirtas gana ramus rašytojo kelias provincijoje.
Tačiau 1944 metais, kai fronto linija artėjo, Jonas su jaunesniu broliu Adolfu nusprendė bėgti į Vakarus – ne dėl karo šlovės, o bandydami išvengti dviejų blogybių: sovietų okupacijos ir vokiečių mobilizacijos. Planas buvo pasiekti Vieną ir studijuoti filosofiją, bet karo chaosas šiuos planus sujaukė žiauriai. Traukinys, kuriuo jie važiavo, sustojo Vokietijoje, ir broliai buvo priversti dirbti priverstinio darbo stovykloje netoli Elmshorno.
Pokario metai Vokietijoje ir kelias į Ameriką
Po karo Mekai atsidūrė pabėgėlių stovyklose Vokietijoje – gyvenimas, kurį jis vėliau apibūdino kaip laiko iš gyvenimo pavogtus metus. Tuo metu jis studijavo Maimo universitete filosofiją, tačiau realybė buvo nuobodesnė ir sunkesnė: stovyklos, neaiškumas, laukimas vizos į kokią nors šalį, kuri priimtų. 1949 metais broliai Mekai galiausiai pasiekė Niujorką – be pinigų, be kalbos žinių, bet su nepaprastu ryžtu.
Pirmieji metai Amerikoje buvo sunkūs kaip ir daugeliui pokario emigrantų – dirbo fabrikuose, gyveno skurdžiai. Bet Jonas atsivežė svarbiausią daiktą – kino kamerą Bolex, kurią nusipirko vos atvykęs, ir nuo tada pradėjo filmuoti kone visą savo gyvenimą, diena po dienos, tarsi vizualus dienoraštis būtų vienintelis būdas nepamesti savęs svetimoje šalyje.
Niujorkas – naujo kino gimtinė
Penktajame ir šeštajame dešimtmečiuose Niujorke bunda povandeninė kultūrinė revolucija, ir Mekas atsiduria pačiame jos centre. 1954 metais jis įkuria žurnalą „Film Culture”, kuris tampa svarbiausia platforma diskusijoms apie nepriklausomą, eksperimentinį kiną. 1958 metais Mekas pradeda rašyti kino apžvalgų skiltį „Village Voice” laikraštyje – ir tai jam suteikia balsą, kurio klausosi visas Niujorko meno pasaulis.
Bet svarbiausia, ką jis padarė – suorganizavo bendraminčius kūrėjus į struktūrą, kuri leido nepriklausomam kinui egzistuoti komerciškai nepatraukiu, bet menui gyvybiškai svarbiu būdu. 1962 metais jis įkūrė „Film-Makers’ Cooperative” – organizaciją, kuri leido režisieriams patiems platinti savo filmus, apeinant Holivudo studijų kontrolę. Tai buvo revoliucinis žingsnis: iki tol nepriklausomas kūrėjas neturėjo jokio realaus būdo, kaip savo darbą pristatyti žiūrovams.
Dienoraštinis kinas – laikas sustabdytas kadre
Mekas kūrė kiną, kuris nepanašus į nieką prieš tai. Jo filmai – tai ne siužetas, ne dramaturgija klasikine prasme, o fragmentuoti, dažnai trūkčiojantys kadrai, sujungti tarsi asmeninis dienoraštis, kuriame vaizdas pakeičia žodį. Žiūrovas mato ne istoriją, o gyvenimo tekstūrą – draugų veidus, gatvės akimirkas, saulės šviesą per medžių lapus, vaikų juoką.
Tarp svarbiausių jo darbų – „Walden” (1969), kuriame fiksuojamos septynerių metų akimirkos iš jo Niujorko gyvenimo, ir „Lost Lost Lost” (1976), pasakojantis apie pabėgėlio patirtį ir ilgesį namų, kurių nebėra. Šie filmai neturi tradicinio pasakojimo, bet turi kažką rečiau sutinkamo – tikrumą. Žiūrint juos, jauti, kad matai ne suvaidintą, o tikrai nugyventą gyvenimą, užfiksuotą kameroje, kuri visada buvo šalia.
Kritikai jį pradėjo vadinti „amerikietiško avangardinio kino tėvu”, ir šis titulas, nors ir gana didingas, nėra perdėtas – jo įtaka tokiems kūrėjams kaip Andy Warholas ar vėlesnės kartos dokumentininkai yra neabejotina.
Sugrįžimas į Lietuvą, kurios jau nebuvo
1971 metais Mekui pavyko pirmą kartą po pabėgimo aplankyti gimtinę – kelionė, kurią jis dokumentavo filme „Reminiscences of a Journey to Lithuania” (1972). Tai vienas jautriausių jo darbų – žmogus, praėjus dvidešimt septyneriems metams, sugrįžta į vaikystės kaimą ir bando susigrąžinti tai, kas prarasta. Filme susipina archyviniai kadrai iš karo pabaigos, pabėgimo, stovyklų Vokietijoje ir pačios kelionės į sovietinę Lietuvą akimirkos.
Šis filmas svarbus ne tik dėl asmeninės istorijos, bet ir dėl to, kaip jame atsispindi visos tremties kartos patirtis – ilgesys, kurio negali užpildyti nei laikas, nei nauja tapatybė. Mekas niekada nesijautė visai amerikietis, nors ir sukūrė savo gyvenimą Niujorke; jis liko tarpe, tarp dviejų pasaulių, ir šis „tarpiškumas” tapo vienu svarbiausių jo kūrybos motyvų.
Anthology Film Archives ir literatūrinis palikimas
1970 metais Mekas kartu su bendraminčiais įkūrė „Anthology Film Archives” – organizaciją ir archyvą, skirtą saugoti ir rodyti nepriklausomo kino klasiką. Ši institucija veikia Niujorke iki šiol ir yra viena svarbiausių pasaulyje avangardinio kino saugojimo vietų. Be to, Mekas visą gyvenimą rašė poeziją – lietuviškai, ir jo eilėraščių rinkiniai, tokie kaip „Semeniškių idilės”, liko svarbi lietuvių išeivijos literatūros dalis.
Verta paminėti, kad Mekas nebuvo užsisklendęs savo kūryboje – jis palaikė ryšius su Lietuva, dažnai lankėsi, buvo apdovanotas Lietuvos valstybės apdovanojimais, o jo gimtinėje, Semeniškiuose, veikia jam skirta memorialinė vieta. Vilniuje ir kituose miestuose rodomos jo filmų retrospektyvos, o jo archyvas ir palikimas tebėra tyrinėjamas kino istorikų visame pasaulyje.
Kai kamera tampa atmintimi
Jonas Mekas mirė 2019 metų sausio 23 dieną Niujorke, sulaukęs 96 metų – ilgą, kūrybingą gyvenimą, kuriame kamera buvo ne įrankis, o gyvenimo būdas. Jo istorija moko keleto dalykų, kurie verti dėmesio ir šiandien.
Pirma – jei domitės kinu ar norite geriau suprasti, kas yra avangardinis, nepriklausomas kinas, pradėkite nuo „Walden” ar „Lost Lost Lost” – šie filmai iš pirmo žiūrėjimo gali pasirodyti keblūs, be aiškios struktūros, bet leidus sau tiesiog stebėti, be lūkesčio sekti siužetą, atsiveria kitokia patirtis.
Antra – Meko biografija primena, kad tremtis ir netektis gali tapti kūrybos šaltiniu, ne tik skausmo priežastimi. Jo dienoraštinis kino stilius kilo tiesiogiai iš poreikio išsaugoti akimirkas, kurių negalėjo turėti stabiliai – kaip pabėgėlis, kuris niekada nežinojo, kada teks vėl bėgti.
Trečia – jei planuojate kelionę į Biržų kraštą, verta užsukti į Semeniškius ir pamatyti vietas, kur Mekas augo. Tai suteikia visai kitokį matmenį jo kūrybai – supranti, iš kokios ramybės ir kokio žemiško grožio gimė žmogus, kuris vėliau taps miesto avangardo simboliu.
Ir galiausiai – Jono Meko atveju svarbu prisiminti, kad didybė ne visada ateina per didelius, garsius gestus. Kartais ji ateina per tūkstančius mažų, kasdienių kadrų, sujungtų vieno žmogaus atkaklumu neleisti laikui praeiti be pėdsako.
