Kai spalio ar gruodžio mėnesį per žinias praslysta frazė „paskirta Nobelio premija”, dauguma žmonių net nesusimąsto, kiek istorijos, pinigų ir keistų sprendimų slypi už šio žodžio. Tai ne tik apdovanojimas – tai visas ritualas, tradicija, susiformavusi per daugiau nei šimtą metų, ir kartu vienas prieštaringiausių pripažinimo mechanizmų mokslo bei kultūros pasaulyje. Verta atsisėsti ir ramiai išsiaiškinti, iš kur visa tai atsirado ir kodėl tai vis dar svarbu.
Dinamito išradėjas, kuris norėjo būti prisimenamas kitaip
Istorija prasideda nuo vieno žmogaus – švedo Alfredo Nobelio, chemiko ir išradėjo, kurio vardas neatsiejamas nuo dinamito. Legenda (tiesa, dalis istorikų ją laiko šiek tiek pagražinta) pasakoja, kad 1888 metais viena Prancūzijos laikraštis per klaidą paskelbė Alfredo mirties nekrologą, nors mirė jo brolis Liudvikas. Straipsnyje Nobelis buvo pavadintas „mirties pirkliu”, nes jo išradimai naudojami karui ir naikinimui. Sakoma, kad tai jį labai sukrėtė – jis suprato, koks bus jo palikimas, jei nieko nekeis.
Būtent todėl 1895 metais, likus metams iki mirties, Alfredas Nobelis parašė testamentą, kuriuo didžiąją dalį savo turto – tuo metu tai buvo apie 31 milijoną Švedijos kronų – paskyrė fondui, kuris kasmet turėjo apdovanoti žmones, „atnešusius didžiausią naudą žmonijai”. Testamentas buvo trumpas, kai kur net neaiškus, ir po jo mirties šeima bandė jį ginčyti teisme. Prireikė kelerių metų, kol viskas buvo sutvarkyta ir 1901 metais įteikta pirmoji premija.
Šeši laukai, viena idėja
Pradinis testamentas numatė penkias sritis: fiziką, chemiją, medicinos ar fiziologijos mokslus, literatūrą ir taikos premiją. Įdomu tai, kad ekonomikos premijos Nobelis nė nesumąstė – ji atsirado tik 1968 metais, kai Švedijos centrinis bankas savo 300 metų jubiliejaus proga įsteigė papildomą apdovanojimą Alfredo Nobelio atminimui skirtoje ekonomikos srityje. Formaliai tai net nėra „tikroji“ Nobelio premija, nors visuomenėje ji taip vadinama ir teikiama tą pačią dieną, ta pačia ceremonija.
Kiekvieną sritį prižiūri skirtinga institucija. Fizikos ir chemijos laureatus renka Švedijos karališkoji mokslų akademija, medicinos – Karolinska institutas, literatūros – Švedijos akademija, o taikos premija yra vienintelė, teikiama ne Stokholme, o Osle – tokia buvo pati Nobelio valia, ir istorikai iki šiol diskutuoja, kodėl būtent Norvegija. Viena versija – tuo metu Švedija ir Norvegija buvo sąjungoje, ir Nobelis norėjo, kad taikos klausimais spręstų kaimyninė šalis, mažiau įsivėlusi į didžiąją politiką.
Kaip iš tikrųjų vyksta atranka
Čia daug kas nustemba, sužinoję, kad nominacijos procesas yra gana uždaras ir vyksta metų metus prieš paskelbimą. Kandidatus siūlyti gali ne bet kas – tam reikia būti pakviestam arba priklausyti tam tikrai profesinei grupei: universitetų profesoriai, ankstesni laureatai, tam tikrų akademijų nariai. Paprastas žmogus negali tiesiog parašyti laiško ir pasiūlyti savo mėgstamą rašytoją.
Nominacijos slaptumas saugomas net penkiasdešimt metų – archyvai atskleidžiami tik po pusės amžiaus, todėl visuomenė sužino, kas buvo nominuotas šiais metais, tik apie 2075-uosius. Tai sukelia daug spekuliacijų, o kartais ir keistų atradimų – pavyzdžiui, kad Adolfas Hitleris kažkada buvo nominuotas taikos premijai (kaip ironiškas pasiūlymas iš švedų parlamentaro), arba kad Mahatma Gandhi taikos premijos taip niekada ir negavo, nors buvo nominuotas penkis kartus. Tai laikoma viena didžiausių Nobelio komiteto klaidų istorijoje.
Ką visa tai turi bendro su Lietuva
Lietuviams natūraliai kyla klausimas – ar mūsų šalis kada nors turėjo savo laureatą. Tiesioginio atsakymo, deja, nėra – Lietuvos pilietis su Lietuvos pasu Nobelio premijos kol kas negavo. Tačiau yra glaudžiai susijusių istorijų. Ryškiausias pavyzdys – poetas Česlovas Milošas, gimęs Šeteniuose, dabartinės Lietuvos teritorijoje, augęs lietuviškoje aplinkoje, tačiau rašęs lenkiškai ir 1980 metais gavęs Nobelio literatūros premiją kaip Lenkijos rašytojas. Milošas visą gyvenimą jautė sudėtingą ryšį su Lietuva – savo esė jis rašė apie dvilypę tapatybę, apie tai, kad yra „paskutinis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilietis”. Šis jo palikimas šiandien minimas ir Lietuvoje, jam skirti keli renginiai, o Šeteniuose veikia jo atminimui skirti objektai.
Kitas pavyzdys – biochemikas ir mokslininkas, kurio šaknys taip pat susijusios su regionu, tačiau dirbęs jau kitos šalies mokslo sistemoje. Apskritai lietuviškos kilmės žmonių, prisidėjusių prie mokslo pasiekimų, kurie vėliau atnešė Nobelio premijas jų kolegoms ar bendraautoriams, netrūksta – tiesiog jie dažnai veikė didesnėse komandose, kur premija atiteko vadovaujantiems tyrėjams.
Pinigai, medalis ir viena ceremonija gruodį
Praktinė pusė irgi įdomi. Kiekvienais metais premijos suma šiek tiek svyruoja priklausomai nuo fondo investicijų grąžos – pastaraisiais metais tai siekia apie 11 milijonų Švedijos kronų (maždaug 1 milijoną eurų). Jei laureatų toje kategorijoje keli, suma dalijama. Medalis pagamintas iš aukso, o ceremonija visada vyksta gruodžio 10-ąją – Alfredo Nobelio mirties dieną. Stokholme tai didelis miesto įvykis, po ceremonijos rengiama prabangi vakarienė rotušėje, kurioje dalyvauja apie tūkstantis svečių.
Verta žinoti ir vieną kuriozą – premija negali būti skiriama po mirties, išskyrus atvejus, kai laureatas mirė po to, kai sprendimas jau buvo priimtas, bet dar nepaskelbtas. Tokia taisyklė įvesta 1974 metais, po kelių ginčytinų atvejų.
Šešėliai ant aukso medalio
Nesąžininga būtų nutylėti, kad Nobelio premija ne kartą sulaukė rimtos kritikos. Literatūros premija dažnai vadinama pernelyg europocentriška – dešimtmečius ji atitekdavo daugiausia europiečiams ar amerikiečiams, o Azijos, Afrikos, Lotynų Amerikos autoriai likdavo nuošalyje. Taikos premija taip pat ne kartą kėlė aistras – pavyzdžiui, kai ji buvo skirta politikams, kurių taikos susitarimai vėliau žlugo arba pasirodė esą tik trumpalaikiai kompromisai.
Yra ir liūdnesnė istorija – matematikos Nobelio premijos apskritai nėra, ir apie tai sklando daug legendų. Populiariausia – neva Nobelis nekentė matematiko Mittag-Lefflerio, kuris turėjo romaną su jo žmona (nors iš tikrųjų Nobelis niekada nebuvo vedęs). Istorikai šią versiją laiko mitu, o tikroji priežastis paprasčiausiai ta, kad Nobelis matematiką laikė nepakankamai praktiška, tiesiogiai naudinga žmonijai disciplina.
Ką verta pasiimti sau, jei domitės šia tema
Jeigu norite gilintis giliau, geriausia pradėti nuo oficialaus Nobelio fondo tinklalapio – ten laisvai prieinami visų laureatų nuo 1901-ųjų sąrašai, jų priėmimo kalbos (kartais tikrai vertos perskaitymo, ypač literatūros laureatų), o taip pat retro nuotraukos iš kiekvienų metų ceremonijų. Jei domina lietuviškas kontekstas, verta paskaityti Česlovo Milošo esė rinktinę „Gimtoji Europa” – ten geriausiai atsiskleidžia, kaip sudėtinga buvo jo tapatybė tarp Lietuvos, Lenkijos ir platesnės Europos.
Ir dar viena smulkmena, kuri dažnai pamirštama: spalio mėnesį, kai skelbiami laureatai, verta stebėti ne tik pačius laimėtojus, bet ir spekuliacijas prieš tai – kasmet lažybų kontoros ir akademiniai portalai sudarinėja favoritų sąrašus, kuriuose retkarčiais atsiranda ir Lietuvai artimų vardų, ypač literatūros kategorijoje, kur svarstomi Rytų Europos autoriai. Taigi kitą kartą, kai išgirsite naujieną apie naują laureatą, jau žinosite – už trumpos frazės slypi ištisas šimtmetis testamentų, slaptų archyvų, praleistų progų ir vienos švedų šeimos noro, kad jų pavardė reikštų kažką daugiau nei sprogmenis.
