Sutartinės – tai vienas keisčiausių ir kartu gražiausių reiškinių visoje europinėje muzikos tradicijoje. Jei kas nors klaustų, kuo lietuviai iš tikrųjų skiriasi nuo kaimynų dainavimo prasme, atsakymas greičiausiai būtų būtent šis žanras. Daugiabalsės, kanoninio tipo dainos su specifiniais disonansais, kurie normaliai muzikoje laikomi klaida, o čia – pati esmė ir grožis. Skamba paradoksaliai, bet būtent tie „netikslūs” akordai, tos sekundų sankirtos ir sudaro sutartinių magiją.
Kas per reiškinys tos sutartinės
Pats žodis kilęs nuo veiksmažodžio „sutarti” – dainuoti kartu, susiderinti. Nors vardas siūlo harmoniją, iš tikrųjų sutartinės dažnai skamba priešingai nei įprastas europietiškas dainavimas – jose sąmoningai naudojamos sekundos, tos pačios gretimos gaidos, kurios klasikinėje muzikos teorijoje laikomos disonuojančiomis. Vakariečiui, pirmą kartą išgirdusiam sutartinę, kartais net kyla klausimas, ar dainininkės atsitiktinai nesuklydo. Ne, nesuklydo – taip ir turi būti.
Struktūriškai tai kanoninio tipo daina: viena grupė pradeda, kita įsijungia vėliau, tekstas kartojasi, susipina refrenai su prasminiu tekstu. Dažnai dainuoja dvi arba trys moterys, kartais grupelėmis po dvi, kurios „atsako” viena kitai. Būdingas bruožas – vadinamieji trumpi, dažnai beprasmiai refrenai: „sadauto”, „lylio”, „tonono” ir panašūs skiemenys, kurie neturi tiesioginės semantinės reikšmės, bet atlieka ritminę ir garsinę funkciją.
Iš kur tai atsirado
Mokslininkai sutartines laiko viena archajiškiausių europinės muzikos formų apskritai – kai kurie tyrėjai jas sieja su labai senais, dar ikikrikščioniškais sluoksniais, galbūt siekiančiais bronzos amžių. Panašios daugiabalsės struktūros aptinkamos ir kitur pasaulyje – Balkanuose, Kaukaze, tam tikruose Afrikos regionuose – bet Lietuvoje jos išliko gyvos neįtikėtinai ilgai, iki pat XX amžiaus, o kai kur ir dabar tebedainuojamos gyvai, ne tik scenoje.
Svarbu suprasti – sutartinės nėra visos Lietuvos reiškinys. Jos būdingos konkrečiam regionui – šiaurės rytų Aukštaitijai, ypač Anykščių, Kupiškio, Rokiškio, Biržų apylinkėms. Žemaitijoje, Dzūkijoje ar Suvalkijoje šio žanro praktiškai nerasi – ten dominuoja kitokio tipo, homofoninis dainavimas. Tad kai kas nors sako „lietuviškos sutartinės” kaip visos šalies simbolį, verta patikslinti – tai konkretaus regiono paveldas, kuris tapo visos tautos pasididžiavimu.
Kaip jos skamba ir kodėl tos sekundos ne atsitiktinės
Muzikologai, tyrinėję sutartines dar prieš šimtą metų (čia paminėtinas Zenonas Slaviūnas, sudėjęs milžinišką sutartinių rinkinį), pastebėjo, kad tos „disonuojančios” sekundos atsiranda ne dėl to, kad dainininkės neišmoko dainuoti tiksliai, o dėl sąmoningo estetinio pasirinkimo. Tos trinties zonos sukuria vibruojantį, beveik hipnotizuojantį garsą, kuris ypač ryškus, kai dainuojama uždaroje erdvėje ar prie akmenų, kur garsas atsimuša ir susilieja.
Yra keli pagrindiniai sutartinių tipai pagal atlikimo būdą:
- Dvejinės – dainuoja dvi merginos arba dvi grupelės, keičiantis eilutėmis.
- Trejinės – trys balsai, kur kiekvienas įsijungia savo momentu, sukurdamas kanoną.
- Keturinės – sudėtingesnė, keturių balsų struktūra.
- Ratelinės sutartinės – susijusios su judesiu, šokiu rateliu, dažnai atliekamos švenčių metu.
Be balso, sutartinės skambėdavo ir instrumentais – ragais, ožragiais, kanklėmis, o ypač skudučiais, kurie savo prigimtimi puikiai atitinka tą pačią kanoninę, persipynusią logiką: kiekvienas skudutininkas turi savo dūdelę su viena ar keliomis gaidomis, ir tik visiems groti kartu susidaro pilna melodija. Tai savotiška muzikinė mozaika, kur kiekviena dalis atskirai neturi prasmės, o kartu sudaro visumą.
Apie ką dainuojama
Tekstai nebūtinai sudėtingi ar filosofiški – dažnai tai kasdienybės, darbų, švenčių, meilės, karo, gamtos temos. Yra darbo sutartinės (linų mynimo, javų pjovimo metu dainuojamos), vestuvinės, kalendorinės – susijusios su Jonines, Užgavėnėmis ar kitomis šventėmis. Kai kurios sutartinės pasakoja istorijas apie brolius karius, mergų likimą, gamtos reiškinius – ąžuolą, saulę, upę. Kitos yra beveik grynai garsinės, kur prasmė nublanksta prieš ritmą ir skambesį.
Įdomu tai, kad daugelis sutartinių buvo atliekamos moterų, dažniausiai darbo metu arba švenčių progomis, kai reikėdavo pademonstruoti bendruomeniškumą, sinchronizaciją, gebėjimą dainuoti kartu nesuklystant, nes ritmas ir struktūra reikalauja tikslumo – kitaip visa kanoninė sistema subyra.
UNESCO pripažinimas ir kodėl tai svarbu
2010 metais sutartinės buvo įtrauktos į UNESCO nematerialaus kultūros paveldo sąrašą – tai tapo svarbiu momentu, nes patvirtino, kad šis žanras yra unikalus ne tik Lietuvai, bet ir visai pasaulio kultūrai. Tokie pripažinimai dažnai turi ir praktinį poveikį – atsiranda finansavimas tyrimams, atsigauna susidomėjimas tarp jaunimo, organizuojami festivaliai ir mokymai.
Vis dėlto verta suprasti, kad UNESCO statusas savaime negarantuoja gyvybingumo. Sutartinės ilgą laiką buvo ant išnykimo ribos – dar praeito amžiaus viduryje autentiškų atlikėjų liko vos keliolika, dažniausiai vyresnio amžiaus moterys iš atokių Aukštaitijos kaimų. Būtent etnomuzikologų dėka – ekspedicijų, įrašų, transkripcijų – ši tradicija nedingo visiškai.
Kur sutartinės gyvos šiandien
Šiuo metu sutartines aktyviai atlieka keli ansambliai, iš kurių žinomiausias – „Trys keturiose”, taip pat verta paminėti „Sutaras” ir kitas etnografines grupes, veikiančias prie Vilniaus, Kauno ar tiesiog Aukštaitijos regiono bendruomenėse. Vilniaus etninės kultūros centras ir įvairios folkloro mokyklos rengia seminarus, kur galima ne tik pasiklausyti, bet ir pačiam pabandyti dainuoti – tai, beje, nėra taip paprasta, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio, nes reikia jausti kito balso liniją ir nepasiduoti norui „suderinti” sekundą į konsonansą.
Festivaliai, kur galima išgirsti sutartines gyvai – „Skamba skamba kankliai” Vilniuje, taip pat regioniniai renginiai Aukštaitijoje, ypač vasarą, kai vyksta įvairios etnografinės šventės. Jei norisi tikros, neišglaistytos versijos, geriausia ieškoti ne scenoje su mikrofonais, o mažose bendruomeninėse šventėse, kur dainuojama taip, kaip buvo dainuojama šimtmečius – be pastangų „pagražinti” garsą pagal šiuolaikinę estetiką.
Vietoj taško – kelios gijos, už kurių verta patraukti
Jei sutartinės sudomino ne tik teoriškai, verta pradėti nuo klausymosi – Lietuvos nacionalinės filharmonijos ar Vilniaus etninės kultūros centro archyvuose yra prieinamų įrašų, kuriuose girdisi tikros, senos dainininkės, ne rekonstrukcijos. Antras žingsnis – pabandyti suprasti tekstą ir refrenus, nes net ir tie „beprasmiai” skiemenys turi savo ritminę logiką, kurią pajutus, visa kompozicija atsiveria kitaip.
Trečias, praktiškesnis patarimas – jei kada nors atsiras proga išgirsti sutartines gyvai, per festivalį ar bendruomenės šventę, verta stovėti arti, o ne tolimoje auditorijos dalyje, nes ta akustinė trintis tarp balsų geriausiai jaučiasi iš arti, beveik fiziškai. Ir galiausiai – neverta bandyti sutartines „ištaisyti” savo galvoje į gražesnę, konsonansiškesnę versiją. Tos sekundos, tas trintis – ne trūkumas, o esmė, kurią reikia priimti tokią, kokia yra, kaip priimame, tarkim, senos medinės bažnyčios kvapą ar duonos kepimo kepyklėlėje garsą – autentiškumas dažnai būna truputį nepatogus, bet būtent todėl vertingas.
