Kai lietuvių literatūros istorijoje ieškoma vardo, kuris sukeltų daugiausiai ginčų, emocijų ir kartu neabejotiną pagarbą poetiniam talentui, Salomėja Nėris beveik visada atsiduria pirmose gretose. Ji – viena skaitomiausių XX amžiaus lietuvių poečių, kurios eilėraščiai mokykliniuose vadovėliuose kaimynystėje su politiniais kaltinimais sudaro keistą, bet labai lietuvišką derinį. Apie ją galima kalbėti valandų valandas – ir apie lyriką, ir apie meilę, ir apie tai, kaip vienas apsisprendimas gali persekioti žmogų dar aštuoniasdešimt metų po mirties.
Vaikystė tarp Suvalkijos laukų
Salomėja Bačinskaitė gimė 1904 metų lapkričio 17 dieną Kiršuose, netoli Vilkaviškio, ūkininkų šeimoje. Suvalkija tuo metu buvo kraštas, kur švietimas vertintas rimtai, o valstiečių vaikai, jei tik gabūs, dažnai patekdavo į gimnazijas – tai buvo sąlyginai turtingesnis ir labiau „prašviesėjęs“ regionas nei kitos Lietuvos dalys. Mergaitė augo tarp laukų, bažnyčios varpų ir kaimo gyvenimo ritmo, kuris vėliau ne kartą atsispindės jos ankstyvojoje poezijoje – gamtos vaizdiniuose, sezoniškume, tam tikroje melancholiškoje nuotaikoje.
Mokėsi Vilkaviežio „Žiburio“ gimnazijoje, kur pirmą kartą pasireiškė jos literatūrinis gabumas. Vėliau – Kauno universitetas, lituanistikos ir germanistikos studijos. Tarpukario Kaunas tuo metu buvo tikra Lietuvos kultūrinė sostinė, kur susitikdavo, ginčydavosi ir kūrė visa to meto rašytojų karta. Būtent ten Salomėja Bačinskaitė tapo Nėrimi – slapyvardis, paimtas nuo Neries upės, greitai tapo jos literatūriniu vardu, kurį ji nešiojo iki gyvenimo pabaigos.
Kaip gimė poetė
Kauno universitete ji priklausė „Šatrijos“ draugijai, o vėliau artimai bendravo su „Keturių vėjų“ grupės atstovais – modernistine literatūrine srove, kuri tuomet drąsiai eksperimentavo su forma ir tema. Pirmasis rinkinys „Anksti rytą“ pasirodė 1927 metais ir iškart parodė, kad į literatūrą ateina savitas balsas – jautrus, kartais naivokas, bet nuoširdus iki kaulų.
Sekė „Pėdos smėly“ (1931) ir „Per lūžtantį ledą“ (1935) – rinkiniai, kuriuose ryškėja tai, kas Nėries poezijoje liko svarbiausia visą gyvenimą: moters vidinio pasaulio atvirumas, meilės ir vienatvės tema, gamtos ir jausmų susiliejimas. 1938 metais išleistas „Diemedžiu žydėsiu“ dažnai vadinamas geriausiu jos tarpukario rinkiniu – čia poetė pasiekia brandą, kai forma ir turinys susilieja be pastangų jaučiamo dirbtinumo.
Verta paminėti ir asmeninį gyvenimą, kuris nuolat persipynė su kūryba. Nėris ištekėjo už skulptoriaus Bernardo Bučio, susilaukė sūnaus Sauliaus. Gandai apie jos jausmus poetui Bernardui Brazdžioniui iki šiol minimi literatūrologų darbuose, nors patys faktai lieka miglotoje zonoje – kaip ir dauguma dalykų, susijusių su jos asmeniniu gyvenimu.
Kūryba, kuri sujaudino kartą
Kas gi patraukdavo skaitytojus prie Nėries eilėraščių? Paprastumas, kuris nėra primityvus. Ji rašė apie tai, kas atrodė visiems pažįstama – meilę, ilgesį, motinystę, gamtos kaitą – tačiau darė tai taip, kad skaitytojas jausdavosi tarsi kalbamasi asmeniškai su juo. Nėra čia sudėtingų filosofinių konstrukcijų ar sunkiai įkandamų metaforų – yra nuoširdumas, kuris veikia iki šiol, net jei šiuolaikiniam skaitytojui kai kurie vaizdiniai atrodo sentimentalūs.
Būtent dėl šio prieinamumo Nėries eilėraščiai taip lengvai pateko į mokyklines chrestomatijas – vaikams lengva juos suprasti, mokytojams patogu aiškinti, o eilėraščio muzikalumas leidžia jį lengvai įsiminti. Tai, beje, dalinai paaiškina, kodėl jos poezija išliko gyva net tada, kai politinė reputacija tapo problemiška.
Politika, kuri viską pakeitė
1940-ieji – lūžio metai ne tik Lietuvai, bet ir pačiai Nėriai. Sovietų okupacijos metu ji tapo Liaudies Seimo delegacijos, važiavusios į Maskvą „prašyti“ Lietuvą įjungti į SSRS sudėtį, nare. Būtent tuo metu parašytas jos „Poema apie Staliną“ – kūrinys, kuris vėliau taps didžiausiu jos biografijos taškų taikiniu ir šešėliu, kabantiems virš visos kūrybos.
Čia svarbu suprasti kontekstą, kad nesikartotų per supaprastinti sprendimai. Kai kurie tyrinėtojai teigia, jog Nėrį veikė ne tiek nuoširdus tikėjimas komunistine ideologija, kiek baimė, spaudimas, o galbūt ir naivus tikėjimas, kad bendradarbiavimas su naująja valdžia gali apsaugoti Lietuvą ar bent jau ją pačią ir šeimą. Kiti mano, kad ji nuoširdžiai tikėjo socialiniu teisingumu, kurį žadėjo komunistinė propaganda, ypač turint omenyje jos kaimietišką kilmę ir jautrumą socialinei nelygybei. Tiesa greičiausiai kažkur tarp šių dviejų aiškinimų – ir būtent dėl to diskusijos apie Nėrį iki šiol neaprimsta.
Karo metais ji su šeima pasitraukė į Rusijos gilumą, gyveno Penzoje, vėliau – Ufoje. Šiuo laikotarpiu parašyti kūriniai, tokie kaip poema „Baltarusijos keliais“ ar eilėraščiai apie karą, nešė aiškų propagandinį atspalvį, būdingą tam metui privalomai sovietinei literatūrai.
Paskutiniai metai šešėlyje
1944 metais Nėris grįžo į Lietuvą, tačiau sveikata jau buvo pakirsta – diagnozuotas kepenų vėžys. 1945 metų liepos 7 dieną ji mirė Maskvos ligoninėje, būdama vos keturiasdešimties metų. Palaidota Kaune, Petrašiūnų kapinėse – vietoje, kurią iki šiol lanko tiek literatūros gerbėjai, tiek tie, kurie ateina tiesiog pagerbti sudėtingos, prieštaringos figūros atminimą.
Paskutinis jos rinkinys „Lakštingala negali nečiulbėti“ išleistas jau po mirties, 1945 metais, ir simboliškai pavadinimu tarsi bandoma pasakyti – poetė negalėjo nerašyti, nesvarbu, koks buvo laikas ir kokias temas diktavo aplinkybės.
Palikimas ir ginčai, kurie neaprimsta
Šiandien Salomėjos Nėries figūra Lietuvoje išlieka viena prieštaringiausių. Vieni mato joje talentingą poetę, kurios lyrika verta vietos šalia geriausių XX amžiaus kūrinių. Kiti – kolaborantę, savo talentą pardavusią okupacinei valdžiai. Tiesa ta, kad abu vertinimai turi pagrindo, ir būtent šis dvilypumas Nėrį daro tokią įdomią figūrą literatūros istorikams.
Verta paminėti ir kuriozišką detalę – 2019 metais Vilniuje kilo diskusijos dėl Salomėjos Nėries gimnazijos pavadinimo keitimo, kadangi visuomenėje vis dar stiprios nuomonės, jog jos vardas neturėtų būti siejamas su švietimo įstaigomis dėl sovietmečio nuopelnų okupaciniam režimui. Tokios diskusijos rodo, kad istorinė atmintis Lietuvoje – gyvas, judrus dalykas, o ne užšaldyta praeities knyga.
Kur pažvelgti, jei norite geriau pažinti Salomėją Nėrį
Jei domitės ne tik sausais faktais, o norite pajusti tikrąją Nėries kūrybos atmosferą, pradėkite nuo ankstyvųjų rinkinių – „Diemedžiu žydėsiu“ yra puikus pasirinkimas, nes jame poetė dar nesuvaržyta politinių aplinkybių, o jos balsas skamba natūraliausiai. Palyginę ankstyvąją ir vėlyvąją kūrybą, pamatysite, kaip kūrėjo balsas gali keistis priklausomai nuo aplinkos spaudimo – tai savaime įdomi literatūrinė pamoka.
Norintiems pamatyti daugiau nei tekstus – verta apsilankyti Kauno Petrašiūnų kapinėse, kur ji palaidota, arba pasidomėti Nėries memorialiniais objektais Vilkaviškio krašte, kur ji gimė. Ten dar galima pajusti tą Suvalkijos peizažą, kuris tiek kartų atsispindėjo jos eilėraščiuose.
Skaitant Nėrį, verta nepamiršti vienos svarbios taisyklės – nevertinti visos kūrybos per vieną prizmę. Poetė, kuri rašė apie meilę ir gamtą trisdešimtaisiais, ir moteris, priversta ar pasirinkusi rašyti apie Staliną keturiasdešimtaisiais, nebūtinai yra tas pats žmogus vidiniu požiūriu – nors, žinoma, atsakomybės klausimas niekur nedingsta. Būtent šis sudėtingumas, o ne paprastas herojaus ar išdaviko etiketės klijavimas, ir yra tai, kas Salomėją Nėrį daro verta rimto, atviro skaitymo – net praėjus beveik aštuoniasdešimčiai metų po jos mirties.
