Kai kalbame apie popiežių vizitus Lietuvoje, iš tikrųjų kalbame apie du konkrečius įvykius – 1993 metų Jono Pauliaus II kelionę ir 2018-ųjų Pranciškaus apsilankymą. Abu kartus tai buvo ne šiaip protokolinis vizitas, o simbolinis momentas, sujungiantis skirtingas Lietuvos istorijos epochas. Vienas atvyko praėjus vos dvejiems metams po nepriklausomybės atkūrimo, kai šalis dar tik mokėsi gyventi be sovietinės priespaudos, kitas – minint valstybės šimtmetį, kai Lietuva jau buvo Europos Sąjungos ir NATO narė. Skirtumas tarp šių dviejų vizitų pasakoja daugiau apie pačią Lietuvą, nei bet kokia oficiali istorija.
1993-ieji: kai popiežius pirmą kartą peržengė sovietinės imperijos slenkstį
Rugsėjo mėnesį, 1993-iaisiais, Jonas Paulius II atvyko į Lietuvą – tai buvo pirmasis Romos katalikų bažnyčios vadovo vizitas į buvusią sovietų okupuotą teritoriją apskritai. Reikia suprasti kontekstą: sovietinė kariuomenė iš Lietuvos buvo išvesta vos prieš metus, ekonominė padėtis buvo chaotiška, o žmonės dar tik bandė suvokti, ką reiškia laisvė po pusšimčio metų priespaudos. Popiežiaus atvykimas tokiu momentu turėjo milžinišką simbolinę reikšmę – jis tarsi patvirtino, kad Lietuva grįžo į tą pasaulio dalį, kuriai visada priklausė istoriškai ir kultūriškai.
Vizitas truko keturias dienas ir apėmė ne tik Vilnių, bet ir Kauną, Šiaulius bei Kryžių kalną. Būtent Kryžių kalne popiežius pasakė žodžius, kurie liko įsiminę daugeliui – jis kalbėjo apie tikėjimo tvirtumą, kuris išgyveno net tada, kai sovietinė valdžia kelis kartus bandė kalną sulyginti su žeme buldozeriais. Ta vieta tapo savotišku simboliu visai kelionei – nesunaikinamo tikėjimo ženklu.
Vilniaus katedra ir Aušros vartai – dvasinės kelionės centrai
Vilniuje popiežius aplankė Arkikatedrą, kur meldėsi prie palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio relikvijų, taip pat Aušros vartus – vieną iš svarbiausių Marijos kulto vietų visoje Rytų Europoje. Įdomu tai, kad Aušros vartų Dievo Motinos paveikslas garbinamas ne tik katalikų, bet ir stačiatikių, todėl vizitas ten turėjo ir tam tikrą ekumeninį atspalvį.
Kaune popiežius aukojo šventas Mišias Dariaus ir Girėno stadione – tai buvo vienas gausiausiai žmonių sutraukusių renginių visoje kelionėje. Sakoma, jog į stadioną ir aplinkines gatves susirinko šimtai tūkstančių tikinčiųjų, kai kurie atvykę iš tolimiausių Lietuvos kampelių, kad tik pamatytų popiežių gyvai. Tuo metu tai buvo beveik neįsivaizduojamas dalykas – dar visai neseniai viešas religinis susibūrimas tokiu mastu būtų buvęs neįmanomas.
Kryžių kalnas – vieta, kurios negalima buvo sunaikinti
Verta atskirai stabtelėti prie Kryžių kalno, nes būtent ten popiežiaus vizitas įgavo giliausią prasmę. Sovietinė valdžia šią vietą naikino bent keturis kartus – kryžius degindavo, mėtydavo į upę, teritoriją apjuosdavo sargyba. Tačiau žmonės vis grįždavo ir statydavo naujus kryžius, dažnai naktimis, rizikuodami areštu. Kai 1993-aisiais popiežius atvyko į šią vietą ir pastatė ten savo paties atneštą kryžių, tai buvo tarsi oficialus pripažinimas – ši vieta ir šis pasipriešinimas turėjo prasmę.
Šiandien Kryžių kalne stovi ir memorialinė lenta, primenanti apie tą vizitą. Jei kada apsilankysite ten patys, verta žinoti – vieta iki šiol veikia stipriai net ir tiems, kurie nėra ypatingai religingi. Tūkstančiai kryžių, sudėtų per dešimtmečius, sukuria įspūdį, kurio žodžiais sunku perteikti.
2018-ieji: Pranciškaus vizitas šimtmečio proga
Praėjus dvidešimt penkeriems metams, Lietuvą aplankė kitas popiežius – Pranciškus. Jo vizitas įvyko rugsėjo pabaigoje, minint Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį, ir apėmė ne tik Lietuvą, bet ir Latviją bei Estiją – tai buvo bendra Baltijos šalių kelionė. Kontekstas buvo visiškai kitoks nei 1993-aisiais: Lietuva jau buvo tvirtai integravusis į vakarietišką bendriją, tačiau kartu susidūrusi su naujais iššūkiais – emigracija, visuomenės susiskaldymu, augančiu abejingumu religijai.
Pranciškus savo kalbose akcentavo kitokius dalykus nei jo pirmtakas. Jis kalbėjo apie atmintį – kvietė lietuvius neužmiršti tiek sovietinės okupacijos aukų, tiek Holokausto tragedijos. Vienas iš emocingiausių jo apsilankymo momentų buvo tylos minutė buvusioje KGB būstinėje Vilniuje, dabar žinomoje kaip Okupacijų ir laisvės kovų muziejus. Popiežius asmeniškai nusileido į požemio kameras, kur buvo kankinami ir žudomi politiniai kaliniai, ir meldėsi tose vietose.
Aplankytos vietos ir kelionės specifika
Be Vilniaus, Pranciškus taip pat aplankė Kauną, kur susitiko su jaunimu ir vyko į Santakos parką aukoti Mišių. Vilniuje viena iš svarbiausių vietų buvo Katedros aikštė, kur susirinko dešimtys tūkstančių žmonių, nepaisant gan vėsaus rudens oro. Popiežius taip pat aplankė buvusį Vilniaus getą, primindamas apie žydų tragediją Lietuvoje – tai buvo svarbus gestas, atsižvelgiant į tai, kad prieškario Vilnius buvo vadinamas „Šiaurės Jeruzale“ dėl gausios žydų bendruomenės, kurios beveik nebeliko po karo.
Skirtingai nei 1993-iaisiais, kai vizitas buvo daugiau šventinis ir pakylėtas, Pranciškaus kelionė turėjo daugiau apmąstymo ir susitaikymo elementų. Jis ragino lietuvius nebijoti kalbėti apie skaudžius istorijos puslapius atvirai, nevengiant nepatogių temų.
Ką verta žinoti norint pasekti šiais pėdsakais šiandien
Jei domitės šia tema plačiau ir norite patys aplankyti vietas, susijusias su abiem vizitais, štai keletas praktinių patarimų. Kryžių kalnas yra netoli Šiaulių, apie 12 kilometrų į šiaurę, ir yra laisvai prieinamas bet kuriuo metų laiku – įėjimas nemokamas, o geriausias metas apsilankyti yra ankstyvas rytas, kai mažiau turistų grupių.
Vilniaus Arkikatedra ir Aušros vartai yra sename mieste, lengvai pasiekiami pėsčiomis, abi vietos veikia kasdien. Okupacijų ir laisvės kovų muziejus, kuriame lankėsi Pranciškus, taip pat atviras lankytojams, o požeminės kameros paliekamos maždaug tokios, kokios buvo sovietmečiu – tai stiprus, kartais net slegiantis potyris, todėl reikėtų būti pasiruošusiems emociškai.
Dariaus ir Girėno stadionas Kaune šiandien naudojamas sportiniams renginiams, tačiau vietiniai gyventojai vis dar prisimena ir pasakoja apie tą dieną, kai ten meldėsi šimtai tūkstančių žmonių.
Du vizitai, viena istorija – ką iš tiesų reiškia šie apsilankymai Lietuvai
Jei bandytume apibendrinti, kodėl šie du vizitai vis dar minimi ir aptariami praėjus dešimtmečiams, atsakymas paprastas – jie žymi du skirtingus Lietuvos istorijos taškus, tarsi du fotografijos kadrus, padarytus tam pačiam objektui skirtingu laiku. 1993-iaisiais Lietuva buvo tarsi ką tik pabudęs žmogus, dar nesuprantantis, kas jam nutiko, bet jaučiantis palengvėjimą. 2018-aisiais tai jau buvo brandesnė, savimi tvirtai jaučianti valstybė, tačiau susidūrusi su naujais, sudėtingesniais klausimais – kaip nepamiršti praeities, nesigilinant vien į skausmą, ir kaip išlikti atvira pasauliui, neprarandant savo tapatybės.
Abu popiežiai savo būdu prisidėjo prie to, kaip Lietuva mato pati save. Jonas Paulius II davė vilties ir patvirtinimo momentą, kai jo labiausiai reikėjo. Pranciškus priminė, kad tikra brandumo dalis yra gebėjimas žiūrėti į savo istoriją be iliuzijų. Jei kada nors atsidursite prie Kryžių kalno ar Katedros aikštėje Vilniuje, verta prisiminti – tos pačios vietos matė du skirtingus vizitus, ir kiekvienas jų pasakoja kitokią, bet vienodai svarbią Lietuvos istorijos dalį.
