Kai vaikystėje per audrą slėpiesi po antklode ir skaičiuoji sekundes tarp žaibo blyksnio ir griausmo dundesio, giliai pasąmonėje kažkas vis dar bunda – senas, archajiškas jausmas, kad danguje kažkas piktas ir galingas. Lietuviai tą kažką turėjo vardą – Perkūnas. Ir nors šiandien mokykloje aiškinama, kad griaustinis yra tiesiog elektros iškrova atmosferoje, kalboje, papročiuose ir net keiksmažodžiuose senasis dievas vis dar gyvas.
Kas per dievas buvo Perkūnas
Perkūnas – vienas svarbiausių, jei ne svarbiausias, baltų mitologijos dievas. Skirtingai nuo daugelio kitų senojo tikėjimo personažų, apie kuriuos šiandien žinome tik iš nuotrupų ir spėjimų, Perkūnas paliko gana ryškų pėdsaką rašytiniuose šaltiniuose. Apie jį rašė ir kryžiuočių kronikininkai, ir Motiejus Strijkovskis, ir Jonas Lasickis XVI amžiuje sudarinėjęs žemaičių dievų sąrašą. Visi jie sutartinai mini griausmo ir žaibo valdovą, kuriam žmonės aukojo, kurio bijojo ir kurio, tiesą sakant, gana nuoširdžiai gerbė.
Svarbu suprasti, kad baltų (taip pat ir slavų, germanų, indoeuropiečių apskritai) mitologijose griaustinio dievas dažniausiai užima aukščiausią arba vieną aukščiausių vietų panteone. Palyginimui – lietuvių Perkūnas, latvių Pērkons, prūsų Perkūns, slavų Perunas, skandinavų Toras, graikų Dzeusas, indų Indra. Visi jie turi keletą bendrų bruožų: valdo žaibą, dažnai tapatinami su ąžuolu, važiuoja ratais arba vežimu per dangų, ir – kas gal net svarbiau – yra teisingumo ir tvarkos saugotojai, o ne vien gamtos jėgos personifikacija.
Vardo kilmė – kalbininkų karštos diskusijos
Etimologiniu požiūriu žodis „Perkūnas” siejamas su indoeuropiečių šaknimi *perkʷu-, reiškiančia „ąžuolas” arba tiesiog „stiprus, galingas”. Ta pati šaknis atsekama ir germaniškame Fairguni (kalnai), ir keltų dievo Perkunijos vardo variantuose. Kai kurie kalbininkai siūlo ir kitą aiškinimą – kad žodis kilęs iš veiksmažodžio, reiškiančio „smogti, trenkti”, kas logiškai dera su griaustinio funkcija.
Įdomu tai, kad lietuvių kalboje žodis „perkūnas” tapo bendriniu daiktavardžiu, reiškiančiu paprastą griaustinį, o vardas išlaikė didžiąją raidę tik kalbant apie mitologinį personažą. Tokia pat situacija, tarp kitko, ir su latvių Pērkons – žodis reiškia ir griaustinį, ir dievą. Tai rodo, kiek glaudžiai gamtos reiškinys buvo susietas su dievybe – žmonėms senovėje net nekildavo klausimo, ar griausmas yra „tik” reiškinys, ar tiesiog dievo balsas.
Ąžuolas, kirvis, ratas – Perkūno atributai
Jei reikėtų sudėti Perkūno „inventoriaus sąrašą”, jame būtinai atsirastų trys dalykai: ąžuolas, kirvis (arba plaktukas) ir vežimas su ratais.
Ąžuolas lietuviams buvo ir tebėra tam tikra šventenybė – galingas, ilgai augantis medis, dažnai pritraukiantis žaibus (tikras, ne mitologinis dalykas – ąžuolai dėl gilios šaknų sistemos ir aukščio statistiškai dažniau nukenčia nuo žaibų nei kitos rūšys). Senovės lietuviai tai interpretavo priešingai nei mes šiandien – jie tikėjo, kad Perkūnas trenkia į ąžuolus ne atsitiktinai, bet nes tai jo šventasis medis, per kurį jis „bendrauja” su žeme. Šventose giraitėse ąžuolai buvo saugomi, prie jų aukojama, o jų kirtimas laikytas didžiausia šventvagybe.
Kirvis arba akmeninis kūjis – kitas svarbus atributas. Archeologai randa nedidelius akmeninius kirvelius, kurie manoma buvo naudojami kaip amuletai – „Perkūno kirviai”, saugantys nuo žaibo, ligų ar piktų dvasių. Tokius radinius žmonės ilgai laikė savotiškais talismanais, kartais net nesuprasdami, kad tai iš tikrųjų yra neolito laikų įrankiai.
Vežimas su ratais – vaizdinys, kurio šaknys veda link bendro indoeuropiečių mito apie dangaus dievą, važiuojantį per debesis. Griaustinis buvo suprantamas kaip vežimo ratų dundesys, o žaibas – kaip kibirkštys iš pasagų ar ratų.
Perkūnas kaip teisingumo garantas
Vienas dalykas, kurį šiuolaikiniai žmonės dažnai pamiršta – Perkūnas nebuvo vien „griausmo dievas” tiesiogine, siaura prasme. Jis buvo susijęs su teisingumu, priesaikų laikymu, kova su blogiu. Sakoma, kad senovės lietuviai duodavo priesaikas Perkūno vardu, ir laikyta, jog jis nubaus melagius žaibu. Yra ir legendų apie Perkūną, kovojantį su Velniu (arba Aitvaru, ar kitomis piktomis dvasiomis) – klasikinis indoeuropiečių mitologinis motyvas apie dangaus dievą, besivejantį žemės ar požemio demoną.
Šis dualizmas – Perkūnas kaip tvarkos jėga prieš chaosą – gerai matomas ir kai kuriuose pasakojimuose, kur Perkūnas persekioja velnią, kuris slapstosi po medžiais, akmenimis ar net gyvūnų kailyje. Kai per audrą žaibas trenkia į medį ar akmenį, senoji interpretacija buvo paprasta: čia slėpėsi velnias, ir Perkūnas jį rado.
Kai krikščionybė susitiko su griausmo dievu
Lietuva krikštą priėmė vėlai – 1387 metais, jau paskutinė pagoniška valstybė Europoje. Tai reiškia, kad senieji tikėjimai neišnyko per naktį, bet ilgai gyvavo lygiagrečiai su nauju tikėjimu, dažnai susipinant.
Įdomiausia, kad Perkūno funkcijos ir bruožai dalinai persikėlė ant krikščioniškų šventųjų – ypač šv. Elijaus (pranašo Elijo), kuris pagal Biblijos pasakojimą pakilo į dangų ugnies vežime, ir šv. Jurgio, dažnai vaizduojamo kaip drakono ar žalčio nugalėtojas (šioje ikonografijoje aiškiai atsispindi Perkūno kova su chtoninėmis jėgomis). Kaimuose, ypač Žemaitijoje, žmonės ilgai maldavo šv. Elijo apsaugoti nuo perkūnijos, o kai kur net vadindavo audras „Elijo dienomis”.
Toks sinkretizmas – senų dievų „persipynimas” su naujais šventaisiais – yra klasikinis krikščionizacijos procesas, matomas ir kitose Europos tautose. Skandinavijoje panašiai buvo su Toru, slavų kraštuose su Perunu.
Perkūnas šiandieninėje kalboje ir kultūroje
Nors kasdien niekas nesikreipia į Perkūną prašydamas lietaus, jo pėdsakų pilna kalboje. Posakis „kad tave perkūnas” – klasikinis keiksmas, iš tikrųjų reiškiantis linkėjimą, kad senasis dievas nubaustų. „Perkūnsargis” (žaibolaidis) – žodis, tiesiogiai nurodantis apotropinę, apsauginę funkciją, kilusią iš tikėjimo, kad reikia apsisaugoti nuo dievo rūstybės. Yra ir daugybė vietovardžių – Perkūnkiemis, Perkūniškiai, upelių ir kalvų pavadinimai, saugantys senąją atmintį geografijoje.
Literatūroje ir mene Perkūnas tapo tautinio identiteto simboliu, ypač XIX–XX amžių sandūroje, kai lietuvių tautinis atgimimas ieškojo šaknų priešpriešoje su lenkiška ir rusiška kultūrine įtaka. Skulptūros, paveikslai, net alaus ir kitų prekių pavadinimai – Perkūnas tapo tam tikru „prekės ženklu” tautiškumui, dažnai atsietas nuo tikrosios mitologinės gilumos.
Šiuolaikinėje neopagonybėje, ypač Romuvos bendruomenėje, Perkūnas išlieka centrine figūra – jam skiriamos apeigos, giesmės, švenčiama Rasos (Joninių) šventė, kurioje senieji motyvai apie ugnį, vandenį ir dangaus jėgas gyvi ir šiandien.
Ką iš viso šito verta pasiimti sau
Jei norite giliau susipažinti su Perkūnu, geriausia pradėti ne nuo populiarių straipsnių internete, o nuo Gintaro Beresnevičiaus ar Norberto Vėliaus darbų apie baltų mitologiją – jie be nereikalingo romantizavimo parodo, kas tikrai žinoma iš šaltinių, o kas yra vėlesnis prasimanymas ar interpretacija. Verta apsilankyti ir Vilniaus Katedros požemiuose, kur archeologai aptiko galimo pagoniško šventyklos altoriaus pėdsakų – vieta, kur, pagal legendą, kadaise degė šventoji Perkūno ugnis.
Keliaujant per Lietuvą, ypač Žemaitijoje ir Aukštaitijoje, dažnai aptiksite senus, dideliais kamienais ąžuolus, apie kuriuos kaimo žmonės vis dar pasakoja senas istorijas – ir nebūtinai tos istorijos yra „iš mokyklos vadovėlio”, dažnai tai gyva, iš lūpų į lūpas perduota atmintis, kiek suvytusi, bet vis tiek autentiška.
Ir galiausiai – kai kitą kartą per audrą girdėsite griaustinį, verta prisiminti, kad tas dundesys senovės lietuviui reiškė ne fiziką, o teisingumą, tvarką ir galią, kuriai priklauso paklusti. Šiandien mokslas paaiškino elektros iškrovas, tačiau tas primityvus, vaikiškas jausmas – pagarba ir baimė prieš tai, kas didesnė už mus – vis dar tikras. Perkūnas seniai nebeatrodo grėsmingas dievas su kirviu rankoje, bet jo istorija primena, kaip glaudžiai gamta, kalba ir tikėjimas kadaise buvo susipynę viename audiniu, kurio galą vis dar galime pačiupinėti, jei žinome, kur žiūrėti.
