Kai kalbame apie kino pasaulio viršūnę, sunku aplenkti tą auksinį žmogeliuką, kurio siluetas atpažįstamas visame pasaulyje net tiems, kas į kiną vaikšto retai. Oskarų apdovanojimai – tai ne tik ceremonija su raudonu kilimu ir ašarotomis padėkos kalbomis, bet ir savotiškas kino industrijos barometras, rodantis, kas laikoma verta dėmesio konkrečiais metais. Lietuvoje šis renginys transliuojamas naktimis, žiūrimas pusiau miegant, bet vis tiek aptariamas kavinėse ir socialiniuose tinkluose kitą rytą.
Kaip viskas prasidėjo
1929 metais, dar prieš garso erą kine visiškai įsitvirtinant, Amerikos kino menų ir mokslų akademija surengė pirmąjį apdovanojimų vakarą. Tai buvo kukli vakarienė viešbutyje Hollywoode, kurioje dalyvavo vos apie du šimtus žmonių. Nugalėtojai tuomet buvo paskelbti iš anksto – dabartinė intriga su užklijuotais vokais atsirado tik vėliau, kai suprasta, kad netikėtumas prideda šou vertės.
Pats pavadinimas „Oskaras“ atsirado neaiškiomis aplinkybėmis. Yra kelios legendos – viena populiariausių teigia, kad Akademijos bibliotekininkė, pamačiusi statulėlę, sušuko, jog ji panaši į jos dėdę Oskarą. Kita versija sieja pavadinimą su aktore Bette Davis. Tiesa greičiausiai paskendusi laiko rūke, bet vardas prigijo ir liko iki šiol.
Statulėlė, kuri sveria daugiau nei atrodo
Auksinis riteris, laikantis kalaviją ir stovintis ant filmo juostos ritinio – toks yra oficialus statulėlės apibūdinimas. Ji sveria apie 3,8 kilogramo, pagaminta iš bronzos ir padengta auksu. Įdomu tai, kad Antrojo pasaulinio karo metais dėl metalo trūkumo laimėtojams buvo įteikiamos gipsinės statulėlės, kurias vėliau buvo galima iškeisti į tikrąsias.
Kiekviena statulėlė turi savo numerį ir yra registruojama Akademijoje. Jei laimėtojas nuspręstų ją parduoti, pagal sutartį pirmiausia turi pasiūlyti ją atgal Akademijai už simbolinį vieną dolerį. Tai neleidžia statulėlėms tapti aukcionų objektais ir išlaikyti prestižą.
Kategorijos, kurios keitėsi laikui bėgant
Šiais laikais įprasta girdėti apie geriausio filmo, režisieriaus, aktoriaus ir aktorės kategorijas, tačiau apdovanojimų sąrašas nuolat kito. Kadaise egzistavo atskira kategorija už geriausią komedijos režisūrą, atskirai nuo dramos. Palyginti neseniai atsirado geriausio animacinio filmo kategorija (2001 metais), o geriausio tarptautinio filmo pavadinimas pakeitė ilgai vartotą „geriausio užsienio kalba filmo“ terminą – pastarasis buvo laikomas šiek tiek nekorektišku, nes daugelio šalių filmai net neturi vienos „užsienio“ kalbos.
Balsavimo mechanika, kurios dauguma nežino
Daugelis mano, kad laimėtoją renka kažkokia paslaptinga komisija. Iš tikrųjų balsuoja tūkstančiai Akademijos narių – aktoriai, režisieriai, prodiuseriai, montuotojai, garso inžinieriai ir kiti kino profesionalai. Kiekviena profesinė grupė nominuoja savo srities kandidatus (pavyzdžiui, montuotojai renka geriausią montažą), o geriausio filmo kategorijoje balsuoja visi nariai kartu.
Balsavimo sistema geriausio filmo kategorijoje naudoja vadinamąjį preferencinį balsavimą – žiūrovai renkasi ne vieną favoritą, o rikiuoja visus nominantus pagal patikimumą. Tai reiškia, kad kartais laimi ne tas filmas, kuris turėjo daugiausiai „pirmų vietų“, o tas, kuris buvo plačiausiai priimtinas visiems.
Kontroversijos ir skandalai
Be gražių kalbų ir grakščių suknelių, Oskarų istorija pilna ir nemalonių akimirkų. Prisiminkime nors ir 2022 metų incidentą, kai vienas aktorius scenoje antausiu apdovanojo pokštus krečiantį vedėją – tai sulaukė pasaulinio atgarsio ir privertė Akademiją peržiūrėti saugumo protokolus.
Ilgą laiką kritikuota ir Akademijos narių sudėtis – dauguma balsuojančių buvo vyresnio amžiaus baltaodžiai vyrai, todėl nominacijų sąrašai atrodydavo gana vienpusiški. Judėjimas #OscarsSoWhite, kilęs 2015-2016 metais, privertė organizaciją imtis reformų ir aktyviai kviesti į savo gretas įvairesnės kilmės, lyties ir amžiaus profesionalus.
Filmai, kurie taip ir neatvirto
Kino istorijoje yra ir savotiškų kuriozų – klasika laikomi filmai, kurie savo laiku liko be pagrindinių apdovanojimų arba net be nominacijų. Pavyzdžiui, „Vertigo“ ar „2001: Kosminė odisėja“ dabar dažnai minimi tarp geriausių visų laikų filmų, tačiau savo metu Akademija jų tinkamai neįvertino. Tai puikiai iliustruoja, kad Oskarai atspindi ne objektyvią „geriausio filmo“ tiesą, o konkretaus laikotarpio industrijos nuotaikas ir skonį.
Lietuviškas ryšys su auksiniu žmogeliuku
Nors Lietuva pati niekada Oskaro nėra laimėjusi, mūsų šalies kūrėjai ne kartą buvo arti. Šarūno Barto ir kitų lietuvių režisierių filmai dalyvaudavo tarptautiniuose festivaliuose, o kartais patekdavo ir į ilguosius Oskarų sąrašus geriausio tarptautinio filmo kategorijoje. Verta paminėti ir tai, kad lietuvių kilmės aktoriai bei technikos specialistai dirba Holivude prie didelių projektų, nors tiesioginio pripažinimo statulėlėmis kol kas neturime.
Kasmet Lietuvos kino institucija atrenka po vieną filmą, kuris siunčiamas kandidatuoti į geriausio tarptautinio filmo kategoriją – tai savotiška nacionalinė atranka prieš patenkant į platesnę konkurenciją.
Ceremonijos ritualai, kuriuos verta žinoti
Pati ceremonija turi savo nerašytas taisykles. Vedėjas dažniausiai atidaro renginį monologu, kuriame pokštauja apie metų kino industrijos naujienas, kartais ir apie pačius nominantus, sėdinčius salėje. Laimėtojų kalbos ribojamos laiku – jei kalbama per ilgai, orkestras pradeda groti muziką, subtiliai duodamas suprasti, kad laikas baigti.
Įdomus faktas – dovanų maišeliai, kuriuos gauna nominantai (net nelaimėję), kartais vertingesni už pačią statulėlę. Juose būna prabangių kelionių čekiai, kosmetikos rinkiniai, brangūs papuošalai. Tokia praktika sulaukia ir kritikos, nes prieštarauja apdovanojimų idėjai vertinti meną, o ne materialias dovanas.
Ką iš viso to pasiimti namo
Jei norite tapti tikru Oskarų žinovu, o ne vien žmogumi, kuris kitą rytą po ceremonijos skaito naujienų suvestinę, štai keletas praktinių patarimų. Pirma, prieš žiūrėdami transliaciją, pasistenkite pažiūrėti bent kelis nominuotus filmus – tada intriga jaučiama kitaip, nei tiesiog stebint svetimų favoritų sąrašą. Antra, atkreipkite dėmesį ne tik į pagrindines kategorijas – geriausio scenarijaus, operatoriaus darbo ar montažo apdovanojimai dažnai atskleidžia įdomesnius, mažiau žinomus projektus, kurie vėliau tampa tikrais atradimais.
Trečia, nepasiduokite pagundai vertinti Oskarus kaip absoliučią meno tiesą. Tai pramogų industrijos savęs vertinimo forma, turinti savo politiką, madas ir aklas dėmes. Geriausias filmas pagal Akademiją nebūtinai bus geriausias filmas jums asmeniškai – ir tai visiškai normalu. Ketvirta, jei žiūrite ceremoniją tiesiogiai naktį (o Lietuvoje tai reiškia budėjimą iki paryčių), paruoškite kavos ir priimkite faktą, kad ceremonija beveik visada užsitęsia ilgiau, nei planuota – tai jau tapo savotiška tradicija.
Galiausiai, verta prisiminti, kad kino istorija rašoma ne tik statulėlėmis. Daugelis mylimiausių filmų liko be pripažinimo, o kai kurie laimėtojai šiandien pamiršti. Oskarai – tai puiki proga pažvelgti į kino pasaulio nuotaikas konkrečiu momentu, bet tikrasis filmo vertinimas visada priklauso nuo jūsų pačių žiūrovo patirties, ne nuo auksinio žmogeliuko rankose laikomo kalavijo.
