Kalendorius – tai vienas seniausių žmonijos išradimų, be kurio sunku įsivaizduoti kasdienį gyvenimą. Jis atrodo toks savaime suprantamas dalykas, kad retai susimąstome, jog už kiekvienos datos slypi tūkstantmečius trukusi žmonių pastanga suprasti laiką, sujungti Saulės ir Mėnulio judėjimą su žemdirbystės ciklais, religinėmis šventėmis ir valstybės reikalais. Kalendoriaus istorija – tai iš tikrųjų astronomijos, matematikos, politikos ir religijos istorija, susipynusi į vieną ilgą pasakojimą, kuris tęsiasi ir šiandien.
Pirmieji bandymai suvaldyti laiką
Dar prieš atsirandant rašytiniams šaltiniams žmonės stebėjo dangų. Mėnulio fazės keitėsi reguliariai ir buvo lengviausiai pastebimas ciklas – todėl pirmieji kalendoriai daugiausia rėmėsi būtent Mėnuliu. Archeologai randa akmenyje ar kaulo dirbiniuose įrėžtus žymes, kurios, manoma, žymėjo dienas tarp jaunaties. Tokie „mėnulio kalendoriai“ buvo patogūs, tačiau turėjo esminę problemą – jie neatitiko saulės metų, todėl bėgant laikui pradėdavo „šliaužti“ per sezonus.
Žemdirbiams tai buvo rimta problema. Sėjos ir derliaus nuėmimo laikas priklauso ne nuo Mėnulio, o nuo Saulės padėties, taigi anksčiau ar vėliau bendruomenės pradėjo ieškoti būdų, kaip suderinti abu ciklus arba visiškai pereiti prie saulės kalendoriaus.
Egiptas, Babilonas ir pirmieji sistemingi kalendoriai
Senovės Egiptas laikomas viena iš civilizacijų, kuri pirmoji sukūrė gana tikslų saulės kalendorių. Egiptiečiai pastebėjo, kad žvaigždė Sirijus kasmet pasirodo prieš saulėtekį maždaug tuo pačiu metu, kai Nilas išsilieja iš krantų – tai sutapo su metų pradžia jų gyvenime. Jie padalijo metus į 365 dienas, suskirstė į 12 mėnesių po 30 dienų, pridėdami dar penkias „papildomas“ dienas metų pabaigoje. Tai buvo didžiulis žingsnis į priekį, nors ir šis kalendorius nebuvo tobulas – tikrieji metai truko šiek tiek ilgiau nei 365 dienas, todėl per keletą šimtmečių datos vėl pasislinkdavo.
Babiloniečiai savo ruožtu tobulino mėnulio-saulės kalendorių, kuriame periodiškai buvo įterpiamas papildomas mėnuo, kad metai neatsiliktų nuo sezonų. Būtent iš babiloniečių atėjo idėja skaičiuoti savaitę septyniomis dienomis – kiekviena diena buvo skirta vienam iš tuo metu žinomų dangaus kūnų.
Romėnai ir Julijaus Cezario reforma
Ilgą laiką Romos kalendorius buvo tikras chaosas. Iš pradžių jis turėjo tik dešimt mėnesių, vėliau pridėti dar du, tačiau visa sistema buvo taip prastai suderinta su realiu Saulės metų ilgiu, kad žyniai turėjo teisę savavališkai įterpti papildomas dienas ar net ištisus mėnesius – kartais tai darydavo politiniais sumetimais, norėdami pratęsti ar sutrumpinti kokio nors pareigūno kadenciją.
Situaciją pakeitė Julijus Cezaris, kuris 46 m. pr. Kr. pasikvietė graikų astronomą Sosigeną iš Aleksandrijos ir įvedė kalendorių, žinomą kaip julijinis. Metai buvo padalyti į 365 dienas su vienu papildomu keliamuoju metu kas ketverius metus. Tas metai, kai reforma buvo įvesta, tapo garsus dėl to, kad jame teko net 445 dienos – reikėjo „ištaisyti“ visą susikaupusį nukrypimą. Romėnai jį netgi vadino „metų sumaišties metais“.
Julijinis kalendorius tapo dominuojančia sistema visoje Europoje beveik pusantro tūkstantmečio. Jo trūkumas buvo nedidelis, bet reikšmingas – jis buvo apie 11 minučių ilgesnis nei tikrieji saulės metai. Atrodo, niekis, tačiau per šimtmečius ši paklaida susikaupdavo į visas dienas.
Grigaliaus kalendorius – reforma, pakeitusi Europos veidą
Iki XVI amžiaus julijinio kalendoriaus paklaida jau siekė apie dešimt dienų. Tai reiškė, kad pavasario lygiadienis, nuo kurio priklauso Velykų šventimo data, faktiškai buvo švenčiamas ne kovo 21-ą, kaip nustatyta Bažnyčios susirinkimuose, o gerokai anksčiau. Popiežius Grigalius XIII 1582 metais paskelbė reformą, kuria remiantis buvo praleista dešimt dienų (po spalio 4 d. iš karto sekė spalio 15 d.), o keliamųjų metų taisyklė patikslinta – šimtmečiai, nesidalijantys iš 400, keliamaisiais nebelaikomi.
Ši reforma buvo priimta ne visur vienu metu. Katalikiškos šalys – Italija, Ispanija, Portugalija, dalis Prancūzijos – perėjo prie naujo kalendoriaus beveik iš karto. Protestantiškos ir stačiatikiškos šalys reformą priėmė gerokai vėliau, kai kurios – tik XX amžiuje. Būtent dėl to ilgą laiką Europoje egzistavo du lygiagretūs datavimo būdai, o istorikams tenka rašyti datas su žyma „senuoju“ arba „naujuoju stiliumi“.
Lietuvos kelias per kalendorius
Lietuva, būdama katalikiška ir glaudžiai susijusi su Lenkija per Abiejų Tautų Respubliką, priėmė Grigaliaus kalendorių gana anksti – jau 1586 metais, taigi mūsų kraštuose ši reforma buvo įgyvendinta viena iš pirmųjų Europoje. Tai buvo praktinis sprendimas, nes bažnytinis gyvenimas, šventės ir administracija turėjo derėti su likusia katalikiškojo pasaulio dalimi.
Situacija pasikeitė XIX amžiuje, kai Lietuva atsidūrė Rusijos imperijos sudėtyje. Carinė Rusija tuo metu vis dar naudojo julijinį kalendorių, todėl oficialiuose dokumentuose, spaudoje ir administracijoje dažnai buvo nurodomos abi datos – ir senojo, ir naujojo stiliaus. Tai kėlė nemažai painiavos, ypač istorikams, kurie vėliau turėjo tyrinėti to laikotarpio šaltinius.
Atkūrus nepriklausomybę 1918 metais, Lietuva grįžo prie Grigaliaus kalendoriaus kaip vienintelio oficialaus. Įdomu tai, kad tais pačiais metais nuo julijinio prie grigališkojo kalendoriaus perėjo ir sovietinė Rusija, tačiau stačiatikių bažnyčia iki šiol daugelyje šalių, taip pat ir dalis stačiatikių Lietuvoje, švenčia šventes pagal senąjį, julijinį kalendorių – todėl Kalėdos stačiatikiams švenčiamos sausio 7 dieną, o ne gruodžio 25-ą.
Kiti pasaulio kalendoriai, apie kuriuos verta žinoti
Nors Europoje ir didžiojoje pasaulio dalyje šiandien vyrauja Grigaliaus kalendorius, tai anaiptol nėra vienintelė sistema, kuria žmonės skaičiuoja laiką:
- Kinų kalendorius – mėnulio-saulės sistema, pagal kurią skaičiuojamas Kinijos Naujieji metai, kasmet krentantys skirtingą datą tarp sausio pabaigos ir vasario vidurio.
- Islamo (hidžros) kalendorius – grynai mėnulio kalendorius, todėl jo metai trumpesni už saulės metus, o šventės, tokios kaip Ramadanas, kasmet „slenka“ per sezonus.
- Žydų kalendorius – mėnulio-saulės sistema su periodiškai įterpiamu papildomu mėnesiu, panašiai kaip senovės babiloniečių.
- Etiopijos kalendorius – savitas, atsiliekantis nuo Grigaliaus kalendoriaus keliais metais dėl skirtingo Kristaus gimimo datos skaičiavimo.
Šie skirtingi kalendoriai puikiai parodo, kad laiko matavimas visada buvo susijęs ne tik su astronomija, bet ir su kultūra, religija bei tapatybe.
Metų ratas, kuris sukasi ir toliau
Kalendorius – ne tik popieriaus lapelis su skaičiais ar programėlė telefone. Tai gyva sistema, kuri iki šiol keičiasi ir kelia diskusijas. Kartkartėmis pasigirsta pasiūlymų reformuoti Grigaliaus kalendorių dar kartą – pavyzdžiui, sukurti „amžiną kalendorių“, kuriame kiekvieni metai prasidėtų tą pačią savaitės dieną, arba atsisakyti keliamųjų sekundžių, kurios kartais pridedamos dėl netolygaus Žemės sukimosi. Kol kas tokios idėjos lieka daugiau teorinės, nes visame pasaulyje suderinta sistema – itin didelė vertybė, kurios keisti niekas nesiryžta be rimtos priežasties.
Jei norite giliau pajusti šią temą, verta atkreipti dėmesį į kelis dalykus. Pirma, kai skaitote senus lietuviškus dokumentus ar laiškus iš XIX amžiaus, visada patikrinkite, ar data nurodyta senuoju, ar naujuoju stiliumi – skirtumas gali siekti net 12–13 dienų. Antra, jei domitės genealogija ir ieškote protėvių gimimo ar krikšto įrašų bažnyčių metrikų knygose, būtinai atsižvelkite į tuometinę kalendoriaus sistemą regione – katalikiškose parapijose datos dažniausiai jau buvo grigališkos, o stačiatikių ar unitų – dar julijinės. Trečia, jei kada nors susidursite su terminu „senasis Naujųjų metų vakaras“ – tai reiškia sausio 13–14 naktį, kai pagal senąjį stilių prasidėdavo Naujieji metai, ir ši tradicija kai kur Lietuvoje bei kaimyninėse šalyse gyva iki šiol, ypač tarp vyresnės kartos.
Galiausiai verta prisiminti, kad kalendorius – tai susitarimas, o ne gamtos dėsnis. Jį kūrė žmonės, derindami dangaus kūnų judėjimą su savo poreikiais, ir tas pats vyksta iki šiol – kiekvieną kartą, kai švenčiame Naujuosius metus ar skaičiuojame, kiek dienų liko iki gimtadienio, mes tęsiame tą patį tūkstantmečius senumo pokalbį tarp žmogaus ir dangaus.
