Jei reiktų vienu sakiniu paaiškinti, kas yra Jonas Basanavičius, tektų kalbėti apie žmogų, kuris pats save vadino gydytoju, o istorija jį įrašė kaip tautos žadintoją. Tokia jau lietuviška istorijos ironija – daktaras, kuris didžiąją gyvenimo dalį praleido toli nuo Lietuvos, tapo tuo, kurio parašas puošia svarbiausią XX amžiaus lietuvišką dokumentą. Basanavičiaus biografija primena, kaip dažnai didieji dalykai gimsta ne iš didelių planų, o iš užsispyrimo ir meilės kalbai, kurios niekas nemokė specialiai vertinti – ji tiesiog buvo namuose, Suvalkijos kaime, tarp Ožkabalių laukų.
Vaikai iš Ožkabalių ir knygų troškimas
Basanavičius gimė 1851 metų lapkričio 23 dieną Ožkabaliuose, netoli Bartninkų, ūkininkų šeimoje. Vieta, reikia pasakyti, buvo tikrai neatsitiktinė – Suvalkijos kraštas tuo metu garsėjo kaip vienas iš tų regionų, kur lietuvių kalba ir raštas dar nebuvo taip stipriai nustumti į šalį, palyginti su likusia carinės Rusijos valdoma Lietuvos dalimi, kur po 1863 metų sukilimo įsigaliojo spaudos draudimas. Būtent šis draudimas vėliau taps vienu iš kertinių dalykų, prieš kuriuos Basanavičius nukreips visą savo energiją.
Mokėsi Lukšių pradinėje mokykloje, vėliau – Marijampolės gimnazijoje, kurią baigė 1873 metais. Jau tada aiškėjo, kad berniukas nėra tipiškas kaimo vaikas – jis skaitė viską, ką pavyko gauti, domėjosi istorija, kalbomis, senosiomis raštijos formomis. Tėvai tikriausiai tikėjosi, kad sūnus taps kunigu ar bent jau raštininku, bet Basanavičius pasirinko kitą kelią – mediciną, ir tai buvo praktiškas, ne romantiškas pasirinkimas. Reikėjo pragyventi, o gydytojo profesija tam metui atrodė patikima.
Medicina Maskvoje ir gyvenimas toli nuo tėvynės
1873–1879 metais Basanavičius studijavo mediciną Maskvos universitete. Įdomu tai, kad būtent studijų metais Maskvoje jis susipažino su kitų tautų – bulgarų, serbų, čekų – studentais, kurie taip pat kalbėjo apie savo tautų atgimimą. Tai buvo laikas, kai visoje Europoje krutėjo tautinio sąmoningumo idėjos, o Basanavičius, būdamas tarp kitų slavų tautų atstovų, ėmė lyginti savo padėtį su jų padėtimi. Ir suprato – lietuviai savo raštą, savo spaudą prarado, o kitos tautos jį turi.
Baigęs studijas, Basanavičius nepasiliko Rusijoje ir nesugrįžo į Lietuvą – jis išvyko į Bulgariją, kur išgyveno beveik penkiolika metų, dirbo gydytoju, tarp jų – ir Lom Palankos miesto gydytoju. Ten jis vedė vietinę bulgarę, susilaukė vaikų, kurie deja mirė dar vaikystėje, ir šis skausmas jį lydėjo visą likusį gyvenimą. Bulgarija Basanavičiui nebuvo vien darbo vieta – ten jis rašė straipsnius apie lietuvių tautą, jos kilmę, istoriją, rinko medžiagą, susirašinėjo su kitais lietuvių šviesuoliais. Atstumas, paradoksaliai, jam padėjo geriau matyti, ko reikia savo tautai.
„Aušros“ gimimas ir tautinio atgimimo pradžia
1883 metais, būdamas Bulgarijoje, Basanavičius tapo pirmojo lietuviško laikraščio „Aušra“ redaktoriumi ir vienu iš steigėjų. Laikraštis buvo leidžiamas Ragainėje, Mažojoje Lietuvoje, nes Didžiojoje Lietuvoje spaudos draudimas neleido to daryti. „Aušra“ tapo simboliu – tai buvo pirmasis rimtas bandymas suformuluoti idėją, kad lietuviai yra sena, savarankiška tauta su savo kalba, istorija ir teise į ateitį, o ne tiesiog kaimo gyventojai be raštijos.
Verta paminėti, kad „Aušra“ nebuvo politinis laikraštis siaurąja prasme – jame daugiausia buvo rašoma apie kalbą, istoriją, tautosaką, lietuvių praeities didybę. Basanavičius buvo įsitikinęs, kad tautą reikia pirmiausia „pažadinti“ per žinojimą apie save, o politika ateis vėliau, savaime. Šis požiūris jam buvo būdingas visą gyvenimą – jis tikėjo šviesa, mokslu, žiniomis labiau nei politiniais veiksmais.
Grįžimas į Lietuvą ir Didysis Vilniaus Seimas
Ilgus metus gyvenęs svetur, Basanavičius į Lietuvą, į Vilnių, grįžo tik 1905 metais, kai politinė situacija Rusijos imperijoje pradėjo keistis po revoliucinių įvykių. Tų pačių metų gruodį jis buvo vienas pagrindinių Didžiojo Vilniaus Seimo organizatorių – susirinkimo, kuriame apie du tūkstančiai delegatų iš visos Lietuvos reikalavo autonomijos ir lietuviškos mokyklos, administracijos, teismų.
1907 metais Basanavičius įkūrė Lietuvių mokslo draugiją, kuri tapo svarbiu centru, kaupiančiu tautosaką, istorinius dokumentus, archeologinę medžiagą. Basanavičius pats aktyviai kasinėjo pilkapius, rinko liaudies dainas, pasakas, tikėjimus – jam rūpėjo išsaugoti viską, kas liudijo lietuvių tautos senumą ir savitumą. Kai kurie jo moksliniai teiginiai, ypač apie lietuvių ir trakų giminystę, šiandien vertinami kritiškai, tačiau to meto kontekste tai buvo dalis didesnio darbo – įrodyti pasauliui, kad lietuviai nėra „jauna“ ar antraeilė tauta.
Vasario 16-oji ir pirmojo signataro vaidmuo
Pirmojo pasaulinio karo metais, vokiečių okupacijos sąlygomis, 1917 metų rugsėjį Vilniuje buvo sušaukta Lietuvių konferencija, kurioje išrinkta Lietuvos Taryba. Basanavičius, nors jau buvo garbaus amžiaus ir silpnos sveikatos, tapo pirmuoju šios Tarybos pirmininku, o vėliau – garbės pirmininku.
1918 metų vasario 16 dieną Lietuvos Taryba pasirašė Nepriklausomybės Aktą, skelbiantį atkuriamą nepriklausomą Lietuvos valstybę demokratiniais pagrindais, su sostine Vilniuje. Basanavičius šį dokumentą pasirašė pirmasis – ne dėl atsitiktinumo, o dėl to, kad tuo metu jis buvo vyriausias ir labiausiai gerbiamas Tarybos narys. Šis parašas simboliškai sujungė visą jo gyvenimo darbą – nuo tautosakos rinkimo iki politinio apsisprendimo momento. Įdomu, kad pats Basanavičius aktyviai politikoje nebedalyvavo, jo vaidmuo Taryboje buvo daugiau moralinis autoritetas nei praktinis sprendimų priėmėjas.
Paskutinieji metai Vilniuje
Po Akto pasirašymo Basanavičius liko gyventi Vilniuje, kuris netrukus atiteko Lenkijai – tai jam, žinoma, buvo didelis skausmas, nes sostinė, dėl kurios jis tiek kovojo, atsidūrė ne Lietuvos valstybės ribose. Nepaisant to, jis liko mieste iki gyvenimo pabaigos, tęsė mokslinę veiklą, rūpinosi Lietuvių mokslo draugija.
Mirė 1927 metų vasario 16 dieną – simboliška data, sutampanti su Nepriklausomybės Akto pasirašymo diena. Palaidotas Vilniuje, Rasų kapinėse, kur jo kapas iki šiol yra viena lankomiausių vietų, ypač vasario mėnesį, kai prie jo susirenka žmonės pagerbti atminimo.
Ką iš Basanavičiaus istorijos verta pasiimti šiandien
Jei kada nors atsidursite Vilniuje vasario 16-osios proga, verta nueiti į Rasų kapines – ten, tarp senų medžių, stovi paminklas, prie kurio susirenka žmonės, ir tai nėra tuščias ritualas, o gyva atmintis apie žmogų, kuris tautos idėją traktavo ne kaip abstrakciją, o kaip konkretų darbą: rinkti dainas, kasinėti pilkapius, leisti laikraštį, organizuoti susirinkimus. Basanavičiaus gyvenimo pamoka, jei taip galima sakyti, yra ta, kad didieji dalykai dažnai gimsta iš kantrybės ir smulkaus, nuoseklaus darbo, o ne iš vienos akimirkos herojiško sprendimo.
Norintiems geriau pažinti šią asmenybę, verta apsilankyti Vilniaus universiteto bibliotekoje ar Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje, kur saugoma dalis jo archyvo. Taip pat Ožkabaliuose, jo gimtinėje, veikia memorialinė sodyba-muziejus – vieta, kur galima pamatyti, iš kokios aplinkos kilo žmogus, tapęs valstybės simboliu. O jei norisi tiesiog suprasti, kodėl jo vardas kabo ant tiek daug Lietuvos gatvių, mokyklų ir aikščių, užtenka prisiminti vieną paprastą dalyką – jis buvo iš tų žmonių, kurie tikėjo, kad tauta neišnyksta, kol yra kas prisimena jos kalbą, dainas ir istoriją. Basanavičius tą prisiminimą pavertė gyvenimo darbu, o mums liko tik nepamiršti, kiek daug už tą darbą buvo sumokėta – asmeniniais praradimais, ilgais metais svetur ir kantrybe, kurios šiandien, prisipažinkime, dažnai pritrūksta.
