Lietuvoje pensijų sistema jau kelis dešimtmečius kalasi iš trijų pakopų – valstybinio „Sodros” mokėjimo, privataus kaupimo per II pakopos fondus ir savanoriško papildomo kaupimo III pakopoje. Antroji pakopa yra ta, kuri daugumai dirbančių žmonių tapo kone automatine dalimi darbo santykių, nes nuo tam tikro laiko dalis atlyginimo tiesiog nueina į pasirinktą pensijų fondą, o žmogus dažnai net nepastebi, kaip tai vyksta. Bet kai artėja pensinis amžius arba kai reikia priimti sprendimą, ar likti sistemoje, ar iš jos išeiti, staiga atsiranda daug klausimų – kaip tie pinigai investuojami, kiek jų sukaupsiu, kokie mokesčiai taikomi ir ar tai apskritai naudinga.
Kaip gimė II pakopa ir kodėl ji buvo sukurta
II pakopos pensijų fondai Lietuvoje pradėjo veikti 2004 metais, kai valstybė nusprendė, kad vien „Sodros” mokėjimais paremta sistema ateityje gali nepakankamai aprūpinti senstančios visuomenės pensininkus. Idėja buvo paprasta – žmonės savo darbinio gyvenimo metu kaupia asmeninę sąskaitą privačiame pensijų fonde, kurio pinigai investuojami į akcijas, obligacijas ir kitą turtą, taip generuojant papildomą grąžą virš to, ką galėtų pasiūlyti vien valstybinis modelis.
Per šiuos beveik du dešimtmečius sistema keitėsi ne kartą. Buvo laikotarpis, kai kaupimas buvo privalomas visiems pradedantiems dirbti, vėliau tapo savanoriškas su galimybe pasitraukti, dar vėliau – vėl pasikeitė sąlygos dėl įmokų dydžio ir valstybės prisidėjimo. 2019 metais įvyko didelė reforma, kuri iš esmės pertvarkė visą sistemą ir automatiškai įtraukė dirbančiuosius, palikdama teisę per nustatytą laiką atsisakyti dalyvavimo, jei žmogus nori pasilikti pinigus tik „Sodroje”.
Kaip veikia kaupimas praktiškai
Šiuo metu kaupimo mechanizmas atrodo taip – dalis lėšų nueina iš dirbančiojo atlyginimo, kita dalis papildomai skiriama iš valstybės biudžeto, konkrečiau – iš tų pačių „Sodros” įmokų dalies, kuri būtų sumokėta bet kokiu atveju. Tai reiškia, kad žmogus faktiškai gauna papildomą valstybės „dovaną” savo asmeninei sąskaitai, kurios nebūtų, jei jis dalyvautų vien pirmoje pakopoje.
Visos šios lėšos kaupiamos individualioje sąskaitoje konkrečioje pensijų kaupimo bendrovėje, kurią žmogus pasirenka pats. Lietuvoje šiuo metu veikia kelios didesnės pensijų kaupimo bendrovės – tarp jų „Swedbank investicijų valdymas”, „SEB investicijų valdymas”, INVL Asset Management ir kitos. Kiekviena bendrovė administruoja kelis skirtingus fondus, kurie skiriasi rizikos lygiu ir investavimo strategija.
Gyvenimo ciklo fondai – kas tai ir kaip jie prisitaiko prie amžiaus
Viena iš svarbiausių naujovių, atėjusių su 2019 metų reforma, buvo gyvenimo ciklo fondų sistema. Tai reiškia, kad žmogui nebereikia patiems spėlioti, kokį rizikos lygį pasirinkti – sistema automatiškai priskiria jį prie fondo, kurio investavimo strategija priklauso nuo amžiaus. Jauniems žmonėms, kuriems iki pensijos likę dešimtmečiai, fondas investuoja agresyviau, daugiau lėšų skiriant akcijoms, nes ilgu laikotarpiu rinkos svyravimai paprastai atsiperka didesne grąža. Artėjant pensiniam amžiui, fondo strategija tampa konservatyvesnė, daugiau lėšų perkeliama į obligacijas ir kitą mažiau svyruojantį turtą, kad prieš pensiją sukauptos lėšos nebūtų staiga prarastos dėl rinkos kritimo.
Šis principas iš tikrųjų yra gana logiškas ir naudingas žmonėms, kurie neturi laiko ar žinių sekti finansų rinkas. Vis dėlto reikia žinoti, kad galima ir pasirinkti kitą fondą nei automatiškai priskirtas, jei žmogus jaučiasi kompetentingas priimti tokį sprendimą pats.
Kaip pasirinkti pensijų kaupimo bendrovę ir fondą
Renkantis, kur kaupti pinigus, dažniausiai žiūrima į kelis dalykus – istorinę fondo grąžą, valdymo mokesčius ir bendrovės reputaciją. Verta pastebėti, kad praeities grąža nėra garantija ateičiai, tačiau ji parodo, kaip fondas veikė skirtingose rinkos sąlygose, ar buvo stabilus krizių metu, ar smarkiai svyravo.
Mokesčiai šioje sistemoje yra vienas svarbiausių faktorių, nes net nedidelis skirtumas tarp valdymo mokesčių per dešimtmečius gali reikšti gerokai skirtingą galutinę sumą. Standartiniai mokesčiai svyruoja apie 0,2–0,8 proc. nuo valdomo turto per metus, tačiau kiekviena bendrovė turi savo kainoraštį, tad palyginimas prieš pasirenkant yra tikrai naudingas veiksmas.
Fondą ir bendrovę galima keisti bet kuriuo metu, dažniausiai tai daroma per bendrovės internetinę svetainę arba „Sodros” elektroninę sistemą. Persijungimas neturėtų kainuoti papildomai, o sukauptos lėšos automatiškai perkeliamos į naują sąskaitą.
Ką gauna žmogus, sulaukęs pensinio amžiaus
Sukauptos lėšos II pakopoje nėra tas pats, kas „Sodros” mokama pensija – jos išmokamos atskirai. Priėjus pensinį amžių, žmogus gali rinktis kelis būdus, kaip atsiimti sukauptus pinigus. Galima gauti periodines išmokas, panašias į papildomą pensiją, kuri mokama kartu su valstybine, arba tam tikromis sąlygomis atsiimti dalį lėšų kaip vienkartinę išmoką, jei sukaupta suma yra nedidelė arba jei žmogus atitinka kitas įstatyme numatytas sąlygas.
Šis mechanizmas keitėsi ne kartą, todėl artėjant prie pensinio amžiaus verta atskirai pasitikrinti aktualias taisykles, nes tai, kas buvo galima prieš kelis metus, ne visada veikia identiškai šiandien. Geriausia informacijos vieta – tiesiogiai „Sodros” ar pasirinktos pensijų kaupimo bendrovės konsultacija, kur paaiškina konkrečią situaciją pagal sukauptą sumą ir asmeninius duomenis.
Dalyvauti ar ne – dilema, kuri kartojasi
Nors dabartinė sistema numato automatinį įtraukimą, kai žmogus pradeda dirbti pirmą kartą arba sulaukia tam tikro amžiaus, egzistuoja galimybė pasitraukti per nustatytą laikotarpį. Šis sprendimas kelia daug diskusijų – vieni argumentuoja, kad valstybės priedas prie įmokų yra tiesiog „nemokami pinigai”, kurių atsisakyti neapsimoka, kiti sako, kad investavimo rizika ir mokesčiai per dešimtmečius gali „suvalgyti” nemažą dalį naudos.
Realybėje sprendimas priklauso nuo individualios situacijos – amžiaus, finansinio raštingumo, požiūrio į riziką ir to, ar žmogus turi alternatyvių būdų investuoti panašią sumą pats. Jaunesniems žmonėms, kurie turi ilgą laikotarpį iki pensijos, dalyvavimas dažniausiai atrodo racionalesnis pasirinkimas, nes ilgalaikė rinkos grąža statistiškai lenkia infliaciją ir grynų pinigų laikymą sąskaitoje.
Vietoj apibendrinimo – ką verta žinoti prieš priimant sprendimą
Jei reikėtų sudėti visą šią informaciją į praktišką patarimų sąrašą, tai atrodytų taip: pirma, verta reguliariai, kartą per metus ar dvejus, patikrinti savo sukauptą sumą ir palyginti fondo grąžą su rinkos vidurkiu – tai galima padaryti per bendrovės svetainę ar „Sodros” paskyrą. Antra, nebijokite keisti bendrovės, jei matote, kad kitas fondas per kelerius metus rodo geresnius rezultatus mažesniais mokesčiais – tai yra visiškai normali ir nemokama procedūra. Trečia, jauniems žmonėms nerekomenduojama automatiškai rinktis konservatyvių fondų vien dėl to, kad jie „atrodo saugesni” – ilguoju laikotarpiu tai gali reikšti prarastą potencialią grąžą. Ketvirta, artėjant pensiniam amžiui verta iš anksto, geriausiai keliais metais anksčiau, pasidomėti, kokias išmokų formas leidžia pasirinkti tuo metu galiojantys įstatymai, nes taisyklės keičiasi ir geriau nesulaukti paskutinės minutės.
Galiausiai, II pakopos pensijų fondai – tai ne stebuklinga priemonė, garantuojanti turtingą senatvę, bet įrankis, kuris tinkamai naudojamas gali reikšmingai papildyti tai, ką moka valstybė. Kaip ir su bet kuriuo finansiniu instrumentu, svarbiausia yra supratimas, ką tiksliai renkatės, ir periodinis dėmesys, o ne tik vienkartinis sprendimas, priimtas kažkada jaunystėje ir paliktas savieigai dešimtmečiams į priekį.
