Gyventojų pajamų mokestis, dažniausiai vadinamas tiesiog GPM, yra vienas tų dalykų, apie kuriuos Lietuvoje kalba visi – nuo studento, gavusio pirmą atlyginimą, iki verslininko, skaičiuojančio dividendus. Šis mokestis liečia praktiškai kiekvieną gyventoją, nes jį moka nuo darbo užmokesčio, autorinių honorarų, nuomos pajamų, individualios veiklos pelno ir daugelio kitų pajamų šaltinių. Nors sistema pastaraisiais metais keitėsi keletą kartų ir kartais atrodo gana raizgi, esmė iš tiesų nėra sudėtinga – tiesiog reikia žinoti, kur žiūrėti ir kokie tarifai taikomi konkrečiu atveju.
Kas tai per mokestis ir kam jis mokamas
GPM yra tiesioginis mokestis, kurį valstybė renka nuo fizinių asmenų pajamų. Skirtingai nei PVM, kuris paslėptas prekės kainoje, GPM yra „matomas“ – jį pamatome atlyginimo lapelyje arba kai patys deklaruojame pajamas. Mokestį administruoja Valstybinė mokesčių inspekcija (VMI), o didžioji dalis surinktų lėšų atitenka savivaldybėms – tai vienas svarbiausių savivaldybių biudžetų pajamų šaltinių. Todėl, kai kalbama apie GPM permainas, savivaldybių atstovai dažniausiai reaguoja pirmieji, nes tiesiogiai jaučia poveikį vietiniams biudžetams.
Svarbu suprasti, kad GPM taikomas ne visoms pajamoms vienodai. Yra skirtingos pajamų kategorijos – su darbo santykiais susijusios pajamos, pajamos iš individualios veiklos, pajamos iš turto (nuoma, pardavimas), dividendai, palūkanos, loterijų laimėjimai ir taip toliau. Kiekvienai kategorijai gali būti taikomas skirtingas tarifas arba skirtingos lengvatos.
Tarifai: kodėl jų daugiau nei vienas
Ilgą laiką Lietuvoje galiojo vienas fiksuotas GPM tarifas, tačiau nuo 2019 metų sistema tapo progresyvesnė, o vėlesnės reformos šį principą tik sustiprino. Šiandien darbo užmokesčiui taikomas 20 proc. tarifas, o didesnėms pajamoms – 32 proc. dalis, viršijanti nustatytą ribą (riba susieta su vidutinio darbo užmokesčio dydžiu ir kasmet gali kisti). Tai reiškia, kad žmogus, uždirbantis labai daug, dalį savo pajamų atiduoda pagal aukštesnį tarifą, o likusi dalis apmokestinama standartiškai.
Kitoms pajamų rūšims tarifai skiriasi:
- Dividendai apmokestinami 15 proc. tarifu.
- Individualios veiklos pajamos turi savo progresinę skalę, kuri gali svyruoti nuo 5 iki 15 proc., priklausomai nuo pajamų dydžio.
- Pajamos iš turto pardavimo (pvz., nekilnojamojo turto, jei netaikoma išimtis) taip pat patenka į GPM sistemą, dažniausiai 15 proc. tarifu.
- Tam tikros pajamos, pavyzdžiui, iš žemės ūkio veiklos ar specifinių lengvatinių sričių, gali būti visai neapmokestinamos arba apmokestinamos sumažintu tarifu.
Tokia daugiapakopė sistema kartais suklaidina net patyrusius buhalterius, todėl neverta jaustis vienišam, jei skaičiuojant kyla klausimų – VMI turi nemažai skaičiuoklių ir konsultacijų, kurios iš tiesų padeda.
Neapmokestinamasis pajamų dydis – kodėl atlyginimas „popieriuje“ ir „į kišenę“ skiriasi
Vienas svarbiausių elementų, veikiančių galutinę sumą, kurią žmogus gauna į rankas, yra neapmokestinamasis pajamų dydis, arba NPD. Tai suma, nuo kurios GPM tiesiog nėra skaičiuojamas. NPD dydis mažėja, kai atlyginimas didėja, ir visiškai išnyksta, kai pajamos pasiekia tam tikrą lygį. Kitaip sakant, mažiau uždirbantys žmonės naudoja didesnę mokesčio lengvatą, o dirbantys už didesnį atlyginimą – mažesnę arba jos visai neturi.
Papildomas NPD taikomas asmenims, auginantiems vaikus, ir žmonėms su negalia – tai jau ne bendrasis, o padidintas dydis, kuris gali reikšmingai sumažinti mokėtiną mokestį. Verta pasidomėti, ar darbdaviui pateikti prašymą taikyti NPD, nes automatiškai tai ne visada vyksta – ypač jei žmogus dirba keliuose darbuose vienu metu.
Individuali veikla: kai pats sau esi ir darbdavys, ir darbuotojas
Lietuvoje individuali veikla yra populiarus būdas dirbti savarankiškai – nuo IT specialistų iki kirpėjų ir rankdarbių meistrų. Tokiu atveju GPM skaičiuojamas nuo pelno, tai yra nuo pajamų atskaičius su veikla susijusias išlaidas. Galima rinktis tikrųjų išlaidų apskaitą arba taikyti 30 proc. fiksuotą išlaidų normą, jei tikslus išlaidų sekimas atrodo per didelis galvos skausmas.
Individualios veiklos GPM tarifas priklauso nuo metinių pajamų dydžio – kuo daugiau uždirbama, tuo didesnė mokesčio dalis, tačiau iki tam tikros ribos veikia gana palankios sąlygos, kas skatina žmones legalizuoti savo pajamas, o ne dirbti „už voką“. Papildomai reikia atskirai pasidomėti valstybinio socialinio draudimo ir sveikatos draudimo įmokomis, kurios individualios veiklos atveju taip pat skaičiuojamos savarankiškai.
Metinė deklaracija – tas dokumentas, kurio dauguma bijo be reikalo
Kiekvienais metais, dažniausiai iki gegužės 1 dienos, gyventojai, turintys papildomų pajamų ar norintys pasinaudoti mokesčio lengvatomis, privalo arba turi galimybę pateikti metinę pajamų deklaraciją – vadinamąją GPM308 formą (fiziniams asmenims, deklaruojantiems standartines pajamas) arba kitas atitinkamas formas, priklausomai nuo situacijos. VMI sistema „Mano VMI“ šiuo metu yra gerokai patogesnė nei prieš dešimtmetį – dauguma duomenų, gautų iš darbdavių, bankų ar kitų institucijų, jau būna įrašyti automatiškai, tad žmogui belieka patikrinti ir patvirtinti.
Deklaruoti verta net tada, kai tai nėra privaloma – pavyzdžiui, jei per metus mokėjote už mokslus, gyvenamojo būsto paskolos palūkanas ar darėte gyvybės draudimo įmokas. Tokiu atveju galima susigrąžinti dalį sumokėto GPM, o tai jau nemenkas paskatinimas skirti valandą laiko deklaracijos pildymui.
Dažniausios klaidos ir kaip jų išvengti
Praktikoje žmonės dažnai susipainioja keliose vietose. Pirma – pamiršta, kad nuomos pajamos taip pat apmokestinamos, net jei nuomojamas tik vienas kambarys giminaičiui. Antra – nesusigaudo, kada parduodant nekilnojamąjį turtą taikoma išimtis (pavyzdžiui, jei turtas buvo įsigytas prieš daugiau nei dešimt metų arba tai yra vienintelis gyvenamasis būstas, turėtas ilgiau nei nustatytas terminas). Trečia – dirbantys keliuose darbuose vienu metu dažnai netinkamai paskirsto NPD, todėl metų gale gauna netikėtą permoką arba nepriemoką.
Rekomendacija būtų paprasta: kai situacija neaiški, geriau pasitikrinti VMI svetainėje arba paskambinti į jų konsultacijų liniją, nei spėlioti. Mokesčių administratorius Lietuvoje pastaraisiais metais tapo kur kas draugiškesnis nei anksčiau – bauda už sąžiningą klaidą, apie kurią pats pranešei ir pataisei, dažniausiai netaikoma.
Vietoj apibendrinimo: ką verta įsidėmėti į kišenę
Gyventojų pajamų mokestis – tai nebūtinai priešas, kaip kartais jį pristato buitinis diskursas. Tai mechanizmas, kuris finansuoja mokyklas, gatves, socialines paslaugas jūsų pačių savivaldybėje, ir kurio taisyklės, nors ir kelis kartus keitėsi, tapo kur kas skaidresnės nei prieš dešimtmetį. Svarbiausia – neignoruoti savo pareigos deklaruoti, kai tai privaloma, ir nepraleisti galimybės susigrąžinti dalį mokesčio, kai tam yra teisinis pagrindas. Verta kasmet pasitikrinti, ar NPD taikomas teisingai, ar nepasikeitė riba, nuo kurios pradedamas taikyti aukštesnis 32 proc. tarifas, ir ar individualią veiklą vykdantys asmenys teisingai renkasi tarp faktinių išlaidų ir fiksuoto 30 proc. koeficiento. Mokesčių sistema keičiasi kiekvienais metais bent nedaug, todėl geriausia draugystė su GPM – kartkartėmis peržiūrėti VMI atnaujinimus, o ne remtis praeitų metų žiniomis. Galiausiai, jei viskas atrodo per sudėtinga – niekas nedraudžia paklausti buhalterio kaimyno per kavą, nes Lietuvoje, kaip žinia, gera mokesčių konsultacija dažnai kainuoja tik pokalbį.
