Kai kalbama apie žmones, kurie Antrojo pasaulinio karo metais Lietuvoje pasielgė kitaip, nei liepė aplinkybės, biurokratija ir net tiesioginiai įsakymai, vienas vardas visada iškyla pirmas – Chiune Sugihara. Japonų diplomatas, kurio biuras Kaune tapo vienu iš nedaugelio langelių į gyvenimą tūkstančiams žmonių, bėgančių nuo nacių okupacijos. Istorija apie jį – ne tik apie vieną žmogų, bet ir apie tai, kaip Kaunas 1940 metais netikėtai atsidūrė pasaulio dėmesio centre.
Kas atvedė japoną į Lietuvą
Sugihara gimė 1900 metais Japonijoje, mokėsi Rusijos studijų, kalbėjo rusiškai, vokiškai, angliškai – toks lingvistinis bagažas jam vėliau atvėrė kelią į diplomatinę karjerą. Kaunas jam nebuvo atsitiktinis pasirinkimas – tarpukario Lietuvos laikinoji sostinė tuo metu buvo svarbus stebėjimo taškas, iš kurio galima buvo sekti, kas vyksta Sovietų Sąjungoje ir Vokietijoje. Japonija, ruošdamasi galimam karui su SSRS, norėjo turėti savo žmogų vietoje, kuris siųstų žvalgybinę informaciją. Taip 1939 metais Sugihara atsidūrė Kaune ir tapo Japonijos konsulu.
Iš pradžių niekas – nei jis pats, nei aplinkiniai – neįsivaizdavo, kad šis diplomatinis postas taps istoriniu. Tačiau 1940-ųjų vasarą, kai Lietuva jau buvo okupuota Sovietų Sąjungos ir visos užsienio ambasados turėjo užsidaryti, situacija pasikeitė žaibiškai.
Eilė prie konsulato durų
Vasarą prie Sugiharos namo Kaune, Vaižganto gatvėje, ėmė rikiuotis žmonės. Daugiausia žydai pabėgėliai iš Lenkijos, kurie jau buvo pabėgę nuo nacių, bet dabar Lietuvoje jautėsi kaip spąstuose – sovietai neleido laisvai judėti, o vokiečiai artėjo. Vienintelis kelias iš žemyno, kuris atrodė realus, vedė per Sovietų Sąjungą į Japoniją ir toliau – į Kurasao ar kitas neutralias šalis.
Bet kad galėtum keliauti per SSRS, reikėjo tranzitinės vizos. Ir būtent tokias vizas galėjo išduoti Sugihara. Žmonės stovėjo eilėse dienas, kai kurie miegojo lauke, laukdami, kol diplomatas priims sprendimą. Situacija buvo neįprasta net pačiam konsului – tokio srauto prašymų jis niekada nebuvo matęs.
Sprendimas, kurio niekas neįsakė
Sugihara kreipėsi į Tokiją tris kartus, prašydamas leidimo išduoti vizas masiškai. Atsakymas kiekvieną kartą buvo neigiamas – Japonijos užsienio reikalų ministerija aiškiai nurodė, kad vizos gali būti išduodamos tik tiems, kas atitinka visus formalius reikalavimus, įskaitant pakankamai pinigų ir patvirtintą galutinį kelionės tikslą. Dauguma pabėgėlių šių sąlygų neatitiko.
Ir čia prasideda ta dalis istorijos, dėl kurios Sugiharos vardas šiandien minimas su pagarba. Jis nusprendė nepaklusti. Pradėjo rašyti vizas ranka, po to – spaustuvės būdu, dirbdamas po aštuoniolika valandų per parą. Liudininkai pasakoja, kad net vėliau, kai jau turėjo palikti Kauną, jis rašė vizas traukinio stotyje, o kai traukinys pajudėjo – metė parašytus dokumentus pro langą žmonėms, stovintiems perone, kad tik kuo daugiau spėtų gauti popierių, galintį išgelbėti gyvybę.
Kiek žmonių jis išgelbėjo
Tikslus skaičius iki šiol kelia diskusijų tarp istorikų, tačiau dažniausiai minimas skaičius – apie šešis tūkstančius vizų. Kadangi viena viza galėjo apimti visą šeimą, realus išgelbėtų žmonių skaičius galėjo siekti kelis kartus daugiau – kai kurie skaičiavimai mini iki dešimties ar net daugiau tūkstančių žmonių. Šiuos žmones dabar dažnai vadina „Sugiharos išgyvenusiaisiais“ (angliškai – Sugihara survivors), ir jų palikuonių šiandien pasaulyje gyvena, tikėtina, dešimtys tūkstančių.
Verta paminėti, kad kelias iš Kauno nebuvo tiesus – žmonės keliavo per Sovietų Sąjungą Transsibiro geležinkeliu iki Vladivostoko, tada laivu į Japoniją, ir tik iš ten – toliau į Šanchajų ar kitas šalis, kurios sutiko juos priimti. Tai buvo ilga, pavojinga kelionė, tačiau ji davė šansą, kurio kitu atveju nebūtų buvę.
Kaina, kurią teko sumokėti
Po karo Sugihara nebuvo sutiktas kaip herojus – priešingai. Japonijos užsienio reikalų ministerija jį atleido iš tarnybos, oficialiai nurodydama biudžeto mažinimą, tačiau plačiai manoma, kad tikroji priežastis buvo nepaklusnumas įsakymams Kaune. Kelis dešimtmečius jis dirbo įvairius darbus – net prekiautoju, gyveno nuošaliai, o apie tai, ką padarė Lietuvoje, beveik niekam nepasakojo. Tai atrodo paradoksalu – žmogus, išgelbėjęs tūkstančius, pats tapo beveik nematomas.
Tik aštuntajame dešimtmetyje, kai vienas iš išgelbėtųjų jį susirado Japonijoje, istorija pradėjo grįžti į viešumą. 1985 metais Izraelio institucija „Jad Vašem“ suteikė jam Pasaulio tautų teisuolio vardą – vienas iš nedaugelio japonų, gavusių šį apdovanojimą. Deja, Sugihara mirė 1986 metais, praktiškai nesulaukdamas plataus pripažinimo savo tėvynėje – Japonijoje jo istorija ilgą laiką liko mažai žinoma.
Kaunas šiandien ir Sugiharos atmintis
Lietuvoje, ypač Kaune, Sugiharos atminimas šiandien puoselėjamas gana rimtai. Namas Vaižganto gatvėje, kuriame veikė konsulatas, dabar yra muziejus – „Sugiharos namai“ (Sugihara House), kur galima pamatyti originalius dokumentus, nuotraukas, sužinoti detalią istoriją apie tuos 1940 metų mėnesius. Vieta tapo populiaria tiek tarp užsienio turistų, ypač japonų ir žydų bendruomenių atstovų, tiek tarp lietuvių, besidominčių savo krašto istorija.
Kaune taip pat yra Sugiharos gatvė, o miesto simbolika neretai apima nuorodas į jo istoriją turistiniuose maršrutuose. Japonijoje jo garbei pastatytas parkas gimtajame mieste Yaotsu, o pati istorija tapo filmų, knygų ir dokumentikos objektu keliose šalyse.
Ką verta žinoti keliaujant Sugiharos pėdsakais
Jei planuojate apsilankyti Kaune ir norite pamatyti su Sugihara susijusias vietas, keli praktiniai patarimai gali praversti. Sugiharos namai yra netoli miesto centro, Vaižganto gatvėje, ir apsilankymui verta skirti bent valandą – ekspozicija nedidelė, bet informacijos daug, o pasakojimas paliečia emociškai. Rekomenduojama iš anksto pasitikrinti darbo laiką, nes muziejus nedidelis ir kartais dirba ne kasdien.
Šalia istorinės ekspozicijos verta pasidomėti ir platesniu Kauno tarpukario kontekstu – laikinosios sostinės architektūra, kuri šiandien saugoma UNESCO paveldo sąraše, papildo supratimą apie tai, kokia tuo metu buvo miesto atmosfera. Tiems, kas domisi giliau, rekomenduojama paskaityti Hillel Levine knygą „In Search of Sugihara“ arba pažiūrėti 2015 metų japonų filmą „Persona Non Grata“, kuriame vaizduojama ši istorija.
Tyliojo pasipriešinimo pamoka
Sugiharos istorija patraukli dar ir tuo, kad jis nebuvo joks kariškis ar aktyvistas – paprastas biurokratas, kuriam pareigos nurodė vieną kelią, o sąžinė – visai kitą. Jo pasirinkimas primena, kad dažnai didžiausi poelgiai gimsta ne iš herojiškos pozos, o iš kasdienio, tylaus sprendimo daryti tai, kas atrodo teisinga, net kai už tai gresia karjeros pabaiga. Kaunas, tuo metu buvęs tik laikinąja sostine mažoje šalyje, tapo vieta, kur šis sprendimas buvo priimtas – ir tai savotiškai jį įrašė į pasaulio istoriją, nepriklausomai nuo to, kad pati Lietuva tuo metu jau buvo praradusi nepriklausomybę. Kai vaikštote Kauno senamiesčio gatvėmis, verta prisiminti, kad kažkur netoliese, viename nedideliame name, vienas žmogus kadaise nusprendė nepaklusti – ir tas sprendimas iki šiol keičia tūkstančių palikuonių gyvenimus visame pasaulyje.
