Antrasis pasaulinis karas Lietuvai nebuvo tiesiog istorinis įvykis, apie kurį skaitoma vadovėliuose – tai buvo šešeri metai, per kuriuos šalis prarado nepriklausomybę, dešimtis tūkstančių gyventojų, ištisas bendruomenes ir tą gyvenimo tvarką, kuri buvo kuriama nuo 1918-ųjų. Kai kitose Europos šalyse karas baigėsi 1945-aisiais, Lietuvai jis tęsėsi dar dešimtmetį – partizaninio pasipriešinimo, trėmimų ir represijų pavidalu. Todėl kalbant apie Antrąjį pasaulinį karą lietuviškame kontekste, reikia žiūrėti plačiau, nei tiesiog į fronto liniją ar tarptautinę diplomatiją.
Karo priešauštis ir Lietuvos padėtis 1939 metais
1939-ųjų rugpjūčio 23 dieną pasirašytas Molotovo-Ribentropo paktas su slaptaisiais protokolais nulėmė Lietuvos, Latvijos ir Estijos likimą dar prieš prasidedant karui Vakaruose. Iš pradžių Lietuva buvo priskirta vokiškai įtakos zonai, tačiau jau tų pačių metų rugsėjį, po Lenkijos padalijimo, sutartis buvo peržiūrėta – Lietuva atiteko Sovietų Sąjungai. Tai reiškė, kad valstybės ateitis buvo nulemta dviejų diktatorių susitarimu, be jokio Lietuvos dalyvavimo.
1939 metų spalio 10 dieną pasirašyta sutartis su SSRS grąžino Lietuvai Vilnių ir dalį Vilniaus krašto, tačiau kartu leido sovietų kariuomenei įvesti bazes šalies teritorijoje. Daugelis to meto politikų suprato, kad tai – pirmas žingsnis link visiškos okupacijos, tačiau realių alternatyvų buvo nedaug. Vilniaus atgavimas buvo švenčiamas su ašaromis akyse, tačiau kartu su juo atėjo ir sovietų garnizonai, kurie liko iki 1940-ųjų vasaros.
Sovietų okupacija ir pirmieji siaubo metai
1940 metų birželio 15 dieną Raudonoji armija peržengė sieną ir okupavo visą Lietuvos teritoriją. Prezidentas Antanas Smetona pasitraukė į Vokietiją, o vėliau – į JAV, palikdamas šalį be aiškaus valstybinio vadovavimo. Per kelias savaites buvo suformuota marionetinė vyriausybė, o liepos mėnesį įvyko rinkimai, kurių rezultatai buvo suklastoti dar prieš balsavimą – laikraščiai su „rezultatais“ buvo išspausdinti anksčiau, nei žmonės spėjo balsuoti.
1940 metų rugpjūčio 3 dieną Lietuva buvo formaliai inkorporuota į SSRS sudėtį kaip Lietuvos TSR. Prasidėjo nacionalizacija, žemės atėmimas iš ūkininkų, verslo sunaikinimas. Tačiau baisiausias tų metų įvykis – 1941 metų birželio 14–18 dienomis vykę masiniai trėmimai, kai per kelias naktis buvo išvežta apie 17–18 tūkstančių žmonių, tarp jų daug vaikų ir senų žmonių. Šeimos buvo skiriamos jau sąstatuose – vyrai siunčiami į lagerius, moterys su vaikais – į tremtinių gyvenvietes Sibire. Daugelis iš jų negrįžo niekada.
Nacistinės Vokietijos okupacija (1941–1944)
1941 metų birželio 22-osios rytą prasidėjus operacijai „Barbarossa“, Vokietijos kariuomenė per kelias dienas užėmė didžiąją Lietuvos dalį. Dar prieš vokiečiams pasiekiant Kauną, birželio 23 dieną kilo Birželio sukilimas – buvo paskelbta atkurta nepriklausoma Lietuva ir sudaryta Laikinoji vyriausybė. Tačiau vokiečiai šio žingsnio nepripažino ir jau po kelių savaičių Laikinoji vyriausybė buvo priversta paleisti savo veiklą. Lietuva tapo Ostlando reichskomisariato dalimi – tiesiog viena iš okupuotų teritorijų, be jokios politinės autonomijos.
Vokiečių okupacijos metais gyventojai patyrė kitokį, bet ne mažiau skaudų spaudimą – priverstinis darbas, maisto rekvizicijos, bandymai mobilizuoti vyrus į SS legioną (kuris, beje, sulaukė masinio pasipriešinimo ir žlugo), represijos prieš pasipriešinimo dalyvius. Nemažai lietuvių tuo metu veikė pogrindyje – buvo leidžiama slapta spauda, kaupiama informacija, teikiama pagalba slapstantis persekiojamiems asmenims.
Holokaustas Lietuvoje
Be jokios abejonės, skaudžiausias ir sunkiausiai apmąstomas Antrojo pasaulinio karo laikotarpio puslapis Lietuvoje – žydų bendruomenės sunaikinimas. Prieškario Lietuvoje gyveno apie 160 tūkstančių žydų – gausi, sena ir kultūriškai turtinga bendruomenė, kurios centrai buvo Vilniuje, Kaune, Šiauliuose ir dešimtyse mažesnių miestelių. Per vos kelis karo metus žuvo apie 90–95 procentai šios bendruomenės – tai vienas aukščiausių žuvimo rodiklių visoje nacių okupuotoje Europoje.
Žudynės prasidėjo jau 1941 metų vasarą, dar prieš atvykstant vokiečių administracijai – vietinių aktyvistų būriai, veikę su vokiečių sankcija, žudė žydus miestuose ir kaimuose. Vėliau sistemingą žudymą vykdė vokiečių Einsatzgruppen padaliniai kartu su vietiniais pagalbiniais būriais. Paneriai prie Vilniaus, Devintasis fortas Kaune, Kuziai prie Šiaulių – šios vietos tapo masinių žudynių simboliais. Getai Vilniuje, Kaune ir Šiauliuose veikė iki 1943–1944 metų, kol jų likę gyventojai buvo išvežti į koncentracijos stovyklas arba sušaudyti vietoje.
Kartu reikia paminėti ir tuos, kurie rizikavo savo gyvybe gelbėdami žydus – Lietuvoje yra daugiau nei 900 asmenų, pripažintų „Pasaulio tautų teisuoliais“ Jad Vašem institute. Jų istorijos – atskiras, svarbus pasakojimas apie žmogiškumą tamsiausiu metu.
Antroji sovietų okupacija ir karo pabaiga
1944 metais Raudonoji armija vėl priartėjo prie Lietuvos, ir iki metų pabaigos didžioji šalies dalis buvo antrą kartą okupuota SSRS. Daugelis vyrų, bijodami mobilizacijos į sovietų kariuomenę ar naujų represijų, pasitraukė į miškus – taip prasidėjo dešimtmetį trukusi partizaninio pasipriešinimo epopėja, kuri jau formaliai peraugo į pokario laikotarpį, tačiau tiesiogiai kilo iš karo metų patirties. Tuo pačiu metu dešimtys tūkstančių žmonių traukėsi į Vakarus – taip susiformavo didelė lietuvių išeivijos banga, apsigyvenusi Vokietijos perkeltųjų asmenų stovyklose, o vėliau – JAV, Kanadoje, Australijoje, Didžiojoje Britanijoje.
1945 metais formaliai baigiantis karui Europoje, Lietuvai jokio išsivadavimo neatėjo – tiesiog vieną okupaciją pakeitė kita, tik jau ilgalaikė, trukusi iki 1990-ųjų. Būtent todėl Lietuvoje gegužės 8–9 dienos suvokiamos kitaip nei Vakarų Europoje – ne kaip išsivadavimo, o kaip vienos priespaudos pasibaigimo ir kitos pradžios data.
Lietuviai kitose karo frontuose ir pasaulyje
Verta prisiminti, kad lietuviai kariavo abiejose pusėse, dažnai ne dėl idėjinių įsitikinimų, o dėl priverstinės mobilizacijos ar aplinkybių. Kai kurie tarnavo sovietų 16-ojoje lietuviškojoje šaulių divizijoje, kuri kovojo Rytų fronte, kiti buvo priversti dirbti vokiečių statybos batalionuose, dar kiti pateko į vakarų sąjungininkų kariuomenes, jei prieš karą buvo emigravę į JAV ar Didžiąją Britaniją. Yra ir mažiau žinomų istorijų – apie lietuvius, tarnavusius britų karinėje aviacijoje, ar apie tuos, kurie po karo liko Vokietijoje ir tapo perkeltųjų asmenų bendruomenių dalimi, iš kurios vėliau išaugo stiprios lietuvių diasporos organizacijos.
Kaip šiandien prisiliesti prie tos istorijos
Jeigu norisi ne tik skaityti apie tuos metus, bet ir pačiam pajusti jų svorį, Lietuvoje tam yra nemažai galimybių. Verta aplankyti Devintąjį fortą Kaune ir Paneriuose įrengtą memorialą – abi vietos primena, kad istorija čia vyko ne kažkur toli, o tiksliai tose pačiose vietose, kur šiandien vaikštome. Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejus pasakoja apie prieškario bendruomenės gyvenimą ir jos sunaikinimą, o Okupacijų ir laisvės kovų muziejus (buvusiuose KGB rūmuose) leidžia pamatyti, kaip sovietinė sistema veikė iš vidaus.
Šeimos istorijos tyrinėjimas – dar vienas būdas priartėti prie tų įvykių. Lietuvos ypatingajame archyve saugomi trėmimų, represijų ir okupacinių struktūrų dokumentai, o daugelis giminių iki šiol turi nežinomų faktų apie senelius ar prosenelius, kuriuos galima atrasti pasidomėjus. Verta pasiklausinėti vyresnės kartos žmonių, kol dar yra galimybė – gyvų liudytojų lieka vis mažiau, o jų atsiminimai dažnai skiriasi nuo to, kas parašyta vadovėliuose.
Skaitant apie tą laikotarpį rekomenduočiau nesustoti ties vienu šaltiniu ar viena pasakojimo puse – geriausia derinti akademinius istorikų darbus (pavyzdžiui, Alfredo Rukšėno, Sauliaus Sužiedėlio ar Alfonso Eidinto tyrimus) su asmeniniais liudijimais, dienoraščiais, atsiminimų knygomis. Tik taip susidėlioja pilnas vaizdas – kur buvo pasirinkimas, kur jo nebuvo, kur žmonės elgėsi didvyriškai, o kur – tiesiog bandė išgyventi.
Vietoj taško – atviras klausimas ateičiai
Antrasis pasaulinis karas Lietuvai nesibaigė 1945-aisiais, ir tiesa ta, kad jo pasekmės formavo visą tolesnę šalies istoriją – demografiją, kultūrą, net šeimos struktūras, kurios iki šiol nešioja trėmimų ir emigracijos randus. Kai kalbame apie tuos metus, verta vengti pagundos viską supaprastinti iki vienos aiškios istorijos apie aukas ir budelius – realybė buvo sudėtingesnė, pilna pilkų zonų, sunkių pasirinkimų ir žmonių, kurie tiesiog bandė išgyventi tarp dviejų totalitarinių sistemų. Būtent todėl šis laikotarpis reikalauja ne kartą perskaitytos istorijos, o nuolatinio grįžimo prie jos – su naujais klausimais, naujais archyvų atradimais ir noru išgirsti tuos balsus, kurie dar gali papasakoti, kaip iš tikrųjų viskas buvo.
