Antibiotikų atsparumas – viena tų temų, apie kurią gydytojai kalba jau kelis dešimtmečius, bet kuri vis dar nuolat pasitaiko naujienose kaip kažkas naujo ir grėsmingo. Iš tiesų tai nėra joks staigus reiškinys – jis vystėsi lygiagrečiai su pačiais antibiotikais, tik dabar pasiekė tokį mastą, kad Pasaulio sveikatos organizacija jį vadina viena didžiausių grėsmių žmonijos sveikatai XXI amžiuje. Ir Lietuva čia nėra kažkokia išimtis nuošalyje – priešingai, mūsų šalis pagal antibiotikų suvartojimą ir atsparumo rodiklius dažnai patenka į nemalonų sąrašo viršų Europoje.
Kas iš tikrųjų vyksta, kai bakterija tampa atspari
Paprastai tariant, atsparumas atsiranda todėl, kad bakterijos yra nepaprastai prisitaikančios būtybės. Kai antibiotikas patenka į organizmą, dauguma bakterijų žūva, bet visada atsiranda kelios, turinčios atsitiktinę genetinę mutaciją arba įgijusios atsparumo geną iš kaimyninės bakterijos. Šios išgyvena, dauginasi, ir po kurio laiko populiacija tampa beveik ištisai atspari tam konkrečiam vaistui. Tai ne kažkoks sąmoningas bakterijos „sprendimas“ – tiesiog natūrali atranka, veikianti nepaprastai greitai, nes bakterijos dauginasi kas dvidešimt–trisdešimt minučių.
Įdomu tai, kad bakterijos gali dalintis atsparumo genais net tarpusavyje, tarp skirtingų rūšių, per vadinamuosius plazmides – mažus DNR žiedelius, kurie keliauja iš vienos ląstelės į kitą. Tai reiškia, kad atsparumas, atsiradęs, tarkim, žarnyno bakterijoje po antibiotikų kurso dėl kvėpavimo takų infekcijos, gali „persikelti“ į visai kitą, potencialiai pavojingesnę bakteriją.
Kodėl tai svarbu paprastam žmogui, o ne tik mikrobiologams
Daugelis įsivaizduoja, kad antibiotikų atsparumas – tai kažkas, kas nutinka kažkur ligoninėse, tolimuose reanimacijos skyriuose, o jam pačiam tai niekada nepasitaikys. Deja, taip negalvoja net gydytojai. Paprasta šlapimo takų infekcija, kuri prieš dvidešimt metų buvo išgydoma per penkias dienas su pigiais tabletukais, šiandien kai kuriems pacientams reikalauja kelių antibiotikų derinio arba net hospitalizavimo, nes dažniausiai naudojami vaistai tiesiog nebeveikia. Tas pats pasakytina apie pneumoniją, odos infekcijas po operacijų, ar net dantų gydymo komplikacijas.
Kitas dalykas, apie kurį mažai kas galvoja – be veikiančių antibiotikų nebūtų įmanomos daugelis šiuolaikinės medicinos procedūrų. Chemoterapija, organų transplantacijos, cezario pjūviai, klubo sąnario keitimo operacijos – visa tai remiasi prielaida, kad jei atsiras infekcija, ją bus galima gydyti. Jeigu ta prielaida nebeveiks, dalis medicinos tiesiog grįš į praeitį.
Lietuviška situacija – kodėl mes taip mėgstame antibiotikus
Statistiškai Lietuva ilgą laiką buvo tarp šalių, kur antibiotikai išrašomi gana dosniai, ypač viršutinių kvėpavimo takų infekcijoms, kurių didžioji dalis yra virusinės kilmės ir antibiotikams paprasčiausiai nepasiduoda. Kultūriškai susiklostė toks įprotis – pas gydytoją nueiti su gerkle ar sloga ir tikėtis, kad išeisi su receptu. Kai kurie gydytojai pripažįsta, kad paskirti antibiotiką kartais lengviau, nei ilgai aiškinti pacientui, kodėl jam reikia tik ilsėtis ir gerti daug skysčių.
Taip pat egzistuoja ir savigydos problema – vaistinėse, nors formaliai antibiotikai parduodami tik su receptu, praktikoje kartais pavyksta juos įsigyti be didesnių klausimų, ypač mažesniuose miesteliuose ar internetu iš kitų šalių. Žmonės linkę pasilikti nebaigtus antibiotikų kursus „ateičiai“ ir vartoti juos savarankiškai, kai vėl pasireiškia panašūs simptomai – tai vienas patikimiausių būdų paskatinti atsparumo vystymąsi, nes neužbaigtas kursas nužudo silpnesnes bakterijas, o atsparesnės išgyvena ir tampa dominuojančiomis.
Ligoninės – vieta, kur problema tampa akivaizdi
Jeigu norite pamatyti antibiotikų atsparumą „gyvai“, geriausia vieta – ne šeimos gydytojo kabinetas, o intensyviosios terapijos skyrius. Ten susiduriama su tokiais mikrobais kaip meticilinui atsparus auksinis stafilokokas (MRSA) arba karbapenemazes gaminančios enterobakterijos – vardai skamba komplikuotai, tačiau esmė paprasta: šie mikroorganizmai atsparūs beveik visiems standartiniams antibiotikams, o kartais lieka veiksmingi tik vienas ar du „paskutinio pasirinkimo“ vaistai, dažnai toksiškesni ar brangesni.
Ligoninėse atsparumas plinta ypač greitai dėl kelių priežasčių – ten susirenka daugybė sunkiai sergančių žmonių su nusilpusiu imunitetu, aktyviai naudojami antibiotikai profilaktiškai po operacijų, o higienos taisyklių laikymasis, nors ir griežtai reglamentuotas, praktikoje ne visada idealus. Rankų dezinfekcija tarp pacientų – atrodytų, elementarus dalykas, bet būtent jo nesilaikymas yra viena pagrindinių infekcijų plitimo priežasčių sveikatos priežiūros įstaigose.
Antibiotikai ne tik žmonėms – žemės ūkio dimensija
Dažnai pamirštama, kad didžioji dalis pasaulyje sunaudojamų antibiotikų atitenka ne žmonėms, o gyvulininkystei. Kiaulių, paukščių, galvijų auginime antibiotikai naudojami ne tik gydymui, bet ir profilaktiškai, o kai kur – net augimo skatinimui, nors pastaroji praktika Europos Sąjungoje jau seniai uždrausta. Vis dėlto intensyvios gyvulininkystės ūkiuose, kur gyvūnai laikomi ankštose sąlygose, antibiotikų poreikis lieka didelis, nes infekcijos plinta lengvai.
Atsparios bakterijos iš gyvulių gali patekti į žmogaus organizmą įvairiais keliais – per mėsos produktus, per aplinką (mėšlą, naudojamą laukų tręšimui), per tiesioginį kontaktą ūkiuose dirbantiems žmonėms. Todėl kalbant apie antibiotikų atsparumą, medikai vis dažniau vartoja terminą „viena sveikata“ (angl. One Health) – supratimą, kad žmonių, gyvūnų ir aplinkos sveikata yra neatsiejamai susijusios, ir sprendžiant problemą negalima apsiriboti vien tik medicinos sektoriumi.
Ar yra naujų antibiotikų kelyje
Deja, farmacijos pramonei naujų antibiotikų kurti finansiškai neapsimoka. Naujas antibiotikas – tai dešimtmetį trunkantis ir milžiniškų lėšų reikalaujantis mokslinis darbas, o gaminys, jei jis pasirodo veiksmingas, dažniausiai naudojamas trumpai (kelias dienas ar savaites vienam pacientui), be to, naujausi antibiotikai sąmoningai „taupomi“ rezervui, kad neatsirastų atsparumas jiems patiems. Palyginimui – vaistai nuo lėtinių ligų, tokie kaip cholesterolio ar kraujospūdžio mažinimo preparatai, vartojami metų metais ir atneša žymiai didesnį pelną. Dėl šios priežasties per pastaruosius dvidešimt metų rinkai pateikta palyginti nedaug visiškai naujų antibiotikų klasių, o dauguma naujienų yra jau žinomų grupių modifikacijos.
Kai kurios valstybės ir tarptautinės organizacijos bando spręsti šią rinkos problemą finansiškai skatindamos kompanijas – pavyzdžiui, mokant už patį naujo antibiotiko sukūrimą, o ne tik už parduotus kiekius, taip atsiejant gamintojo pelną nuo suvartojimo apimties. Tai gana logiškas sprendimas, nes priešingu atveju kompanijos būtų suinteresuotos, kad naujas vaistas būtų naudojamas kuo plačiau, o tai kaip tik paspartintų atsparumo atsiradimą.
Vietoj išvadų – ką realiai galima padaryti kiekvienam iš mūsų
Skaitant apie tokias globalias ir sudėtingas problemas dažnai kyla jausmas, kad nuo paprasto žmogaus čia niekas nepriklauso – kad tai valstybių, farmacijos gigantų ir tarptautinių organizacijų reikalas. Iš dalies taip ir yra, tačiau kiekvieno mūsų elgesys iš tiesų sudeda tą bendrą paveikslą, ir keletas paprastų taisyklių gali padaryti realų skirtumą.
- Neprašykite antibiotiko peršalimui ar gripui. Dauguma viršutinių kvėpavimo takų infekcijų yra virusinės, o antibiotikai virusų nesunaikina – jie veikia tik prieš bakterijas. Gydytojas, atsisakęs skirti receptą, dažniausiai elgiasi teisingai, net jei tai atrodo nepatogu.
- Baikite paskirtą kursą iki galo, net jei pasijutote geriau po trijų dienų iš penkių paskirtų. Ankstyvas nutraukimas – vienas tiesiausių kelių link atsparumo vystymosi.
- Niekada nesidalykite antibiotikais su šeimos nariais ar draugais ir nevartokite senų, „nebaigtų“ tablečių savarankiškai naujam susirgimui – tai galima daryti tik konsultavusis su gydytoju.
- Skiepykitės pagal galimybes – prevencija sumažina infekcijų, kurioms galėtų prireikti antibiotikų, skaičių apskritai.
- Laikykitės higienos – rankų plovimas, maisto ruošimo taisyklės, gyvulininkystės produktų tinkamas terminis apdorojimas – visa tai mažina infekcijų perdavimo grandinę.
- Nereikalaukite antibiotikų iš gydytojo vien todėl, kad „taip greičiau pasveiksiu“ – ta trumpalaikė nauda gali kainuoti brangiai visai visuomenei ilguoju laikotarpiu.
Antibiotikų atsparumas – ne katastrofa, kuri įvyks kažkada tolimoje ateityje, o procesas, vykstantis jau dabar, kiekvieną kartą, kai bakterija susiduria su vaistu ir išgyvena. Kalbėti apie tai reikia ne baimindinant, o suprantant – šie vaistai yra riboti ištekliai, kuriuos galima „išeikvoti“ neatsakingu naudojimu, lygiai taip pat, kaip galima išeikvoti bet kurį kitą pasaulio resursą. Kuo daugiau žmonių tai supras kasdieniame lygmenyje, tuo didesnė tikimybė, kad paprasta šlapimo takų infekcija ir po dvidešimties metų liks paprastai išgydoma, o ne pavirs medicininiu galvosūkiu.
