Kai kovo pabaigoje Vilniuje ar Kaune ore pasklinda pirmieji šilti spinduliai, dalis žmonių džiaugiasi pavasariu, o kita dalis jau žino – prasideda kančių sezonas. Sezoninės alergijos, arba poliozė, Lietuvoje kamuoja gana didelę visuomenės dalį, o klimato kaita tik pablogina padėtį – žydėjimo sezonai ilgėja, o pati alergenų koncentracija ore kartais viršija ankstesnių dešimtmečių rodiklius. Tai nėra vien nemalonus niežėjimas nosyje – daliai žmonių tai reiškia savaites praleistas su vandeningomis akimis, nuolatiniu čiaudėjimu ir bendru nuovargiu, kuris trukdo dirbti ar mokytis.
Kodėl būtent Lietuvoje tai toks aktualus reikalas
Lietuvos klimatas ir augalija sukuria gana specifinį alergenų kalendorių. Šalyje gausu lapuočių miškų, o žemės ūkio paskirties žemė sudaro nemažą dalį teritorijos – tai reiškia, kad medžių žiedadulkės pavasarį ir javų bei žolių žiedadulkės vasarą pasiekia gana aukštą koncentraciją. Be to, Lietuva yra šalis, kurioje oro drėgmė vasaros pabaigoje ir rudenį skatina pelėsinių grybelių sporų dauginimąsi – tai dar viena alergenų grupė, apie kurią žmonės dažnai net nepagalvoja, kol gydytojas nenustato konkrečios priežasties.
Verta paminėti ir tai, kad Lietuvos gyventojų alergijų statistika pastaruosius du dešimtmečius tik auga. Alergologai tai sieja ne tik su oro tarša, bet ir su vadinamąja „higienos hipoteze“ – vaikai, augantys sterilesnėje aplinkoje, rečiau susiduria su įvairiais mikroorganizmais, todėl imuninė sistema tampa jautresnė nekenksmingiems dirgikliams, tokiems kaip žiedadulkės.
Pavasario pradžia: beržai, lazdynai, alksniai
Pirmasis ir vienas skausmingiausių etapų prasideda dar žiemai nepasitraukus. Lazdynai gali pradėti žydėti jau vasario pabaigoje ar kovo pradžioje, jei žiema šiltesnė. Netrukus prisijungia alksniai, o balandžio viduryje – patys agresyviausi alergenai šalies mastu: beržai. Beržų žiedadulkės laikomos vienomis stipriausių alergenų Baltijos regione, o kryžminės reakcijos su tam tikrais maisto produktais (obuoliais, lazdynų riešutais, morkomis, kai kuriais vaisiais) žmonėms su beržo alergija sukelia dar ir vadinamąjį oralinio alergijos sindromą – niežulį burnoje ar gerklėje po tam tikrų vaisių valgymo.
Šis periodas paprastai trunka apie mėnesį, tačiau jautriems žmonėms net trumpalaikis kontaktas su aukšta žiedadulkių koncentracija gali sukelti gana stiprius simptomus. Beje, būtent balandis–gegužė yra tas laikas, kai Lietuvos poliklinikose fiksuojamas didžiausias kreipimųsi dėl alerginio rinito skaičius.
Vasaros vidurys: žolės ir javai
Gegužės pabaigoje estafetę perima žolės ir javai – motiejukai, ežiuolės, dobilai, taip pat javai, tokie kaip rugiai ir kviečiai. Šis periodas, priklausomai nuo regiono, gali užtrukti nuo birželio iki rugpjūčio. Kaimo vietovėse ar prie žemės ūkio laukų gyvenantiems žmonėms šis sezonas dažnai būna sunkiausias, nes koncentracija ten paprastai aukštesnė nei miestuose.
Įdomu tai, kad žolinės alergijos simptomai kartais painiojami su peršalimu, nes derliaus nuėmimo metu, ypač sausą ir vėjuotą dieną, žiedadulkių kiekis ore staiga pašoka, ir žmogus per kelias valandas gali pajusti staigų simptomų suintensyvėjimą. Tokiu atveju verta stebėti orų prognozes – dabar dauguma meteorologijos portalų, tarp jų ir Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos svetainė, skelbia žiedadulkių koncentracijos prognozes atskirai kiekvienam augalui.
Ruduo: kietis ir pelėsiai
Kai daugelis jau tikisi alergijų sezono pabaigos, rugpjūtį ir rugsėjį suveši kietis (piktžolė, dar vadinama amarantu artimu augalu) – vienas iš stipriausių vėlyvojo sezono alergenų. Nors kiečio Lietuvoje nėra tiek daug, kiek, pavyzdžiui, Vidurio Europoje, klimato atšilimas leidžia jam plisti vis plačiau, o tai reiškia, kad ateityje šis alergenas gali tapti dar aktualesnis.
Lygiagrečiai su rudeniu ateina ir pelėsinių grybelių sporų sezonas – ypač po lietingų dienų, kai supuvę lapai, drėgnas dirvožemis ar kompostas tampa puikia terpe grybeliams daugintis. Žmonės, alergiški pelėsiams, dažnai pastebi, kad simptomai sustiprėja būtent rudenį einant per parką ar renkant nukritusius lapus.
Kaip atskirti alergiją nuo peršalimo
Tai vienas dažniausių klausimų, su kuriuo žmonės kreipiasi į šeimos gydytoją. Skirtumų yra keletas, ir juos verta žinoti, kad nereikėtų be reikalo vartoti antibiotikų ar laukti, kol „peršalimas“ praeis savaime:
- Trukmė. Peršalimas paprastai trunka 7–10 dienų, o alergija gali tęstis savaites ar net mėnesius, kol trunka konkretaus augalo žydėjimas.
- Temperatūra. Alergijos atveju karščiavimo praktiškai nebūna, o peršalus temperatūra dažnai pakyla.
- Sekretas iš nosies. Alergijos atveju jis paprastai skaidrus ir vandeningas, peršalus – dažnai tirštesnis, kartais gelsvas.
- Akys. Niežulys, paraudimas ir ašarojimas būdingesni alergijai nei įprastam peršalimui.
- Ryšys su vieta ir laiku. Jei simptomai sustiprėja lauke, sausą ir vėjuotą dieną, o namie ar lyjant palengvėja – tai stiprus alergijos požymis.
Diagnostika ir gydymo galimybės
Jei simptomai kartojasi kasmet panašiu laiku, verta kreiptis į alergologą. Lietuvoje tai galima padaryti tiek per valstybinę sveikatos sistemą (gavus šeimos gydytojo siuntimą), tiek privačiose klinikose, kur eilės paprastai trumpesnės. Dažniausiai atliekami odos dūrio testai arba kraujo tyrimai specifiniams IgE antikūnams nustatyti – tai leidžia tiksliai išsiaiškinti, kurie augalai konkrečiam žmogui yra problema.
Gydymo arsenalas pastaraisiais metais gerokai išsiplėtė. Antihistamininiai vaistai (cetirizinas, loratadinas, fexofenadinas ir panašūs) šiandien laikomi pirmos eilės priemone – naujesnės kartos preparatai beveik nesukelia mieguistumo, todėl tinka vartoti ir dirbant. Nosies purškalai su kortikosteroidais (pavyzdžiui, mometazonu ar fluticasonu) itin veiksmingi, kai vyrauja užgulta nosis, tačiau jų poveikis atsiranda ne iš karto, todėl geriausia pradėti vartoti dar prieš prasidedant žydėjimo sezonui.
Tiems, kam simptomai itin sunkūs ir kartojasi metai iš metų, alergologai gali pasiūlyti alergenų specifinę imunoterapiją (dar vadinamą „skiepais nuo alergijos“) – ilgalaikį gydymą, trunkantį keletą metų, tačiau galintį iš esmės sumažinti jautrumą konkrečiam alergenui arba jį visiškai pašalinti.
Vietoj apibendrinimo: kaip išgyventi žydėjimo sezoną Lietuvoje
Jei jau žinai, kad kasmet panašiu laiku pradedi čiaudėti, verta veikti iš anksto, o ne laukti, kol simptomai taps nepakeliami. Štai keletas praktiškų dalykų, kurie iš tiesų padeda:
- Sekite žiedadulkių prognozes – dabar tai patogu daryti per specializuotas programėles ar meteorologijos svetaines, kur nurodoma konkrečių augalų koncentracija atskirose šalies vietovėse.
- Vaistus pradėkite vartoti dar prieš sezono pradžią, o ne tada, kai simptomai jau visu pajėgumu veikia – prevencija visada efektyvesnė nei gesinimas jau įsiplieskus reakcijai.
- Grįžę iš lauko nusiprauskite ir persirenkite – žiedadulkės lieka ant drabužių ir plaukų, todėl gulantis miegoti su „lauko“ drabužiais ar neplautais plaukais simptomai naktį tik sustiprėja.
- Vėdinkite butą anksti ryte arba vėlai vakare, kai žiedadulkių koncentracija ore mažesnė, o dienos viduryje langus verčiau laikykite uždarytus, ypač sausą ir vėjuotą dieną.
- Automobilyje naudokite salono orą recirkuliuojantį režimą važiuodami per laukus ar mišką sezono metu.
- Jei planuojate keliones ar sodo darbus, pasirinkite laiką po lietaus – tuomet žiedadulkių koncentracija ore laikinai sumažėja.
- Nepamirškite akių – specialūs lašai be konservantų gali gerokai palengvinti niežėjimą ir paraudimą, nesukeldami priklausomybės, kokia būna nuo kraujagysles siaurinančių lašų.
Galiausiai, svarbiausia – nebijoti kreiptis į specialistą, jei simptomai kasmet kartojasi ir trukdo gyventi įprastą gyvenimą. Sezoninė alergija dažnai vertinama kaip smulkmena, „tiesiog reikia iškęsti“, tačiau tinkamai parinktas gydymas gali reikšti visiškai kitokią pavasario ir vasaros patirtį – be nuolatinio nosinių šluostymo ir be jausmo, kad kūnas kariauja karą su paprasčiausiu žydinčiu medžiu už lango.
