Kūno masės indeksas – vienas tų rodiklių, kurį bent kartą gyvenime yra apskaičiavęs kiekvienas, kas nors kada nors ėjo pas šeimos gydytoją, kraujo donorystės punktą ar tiesiog naršė internete ieškodamas atsakymo, ar jo svoris „normalus”. Trumpinys KMI (angliškai BMI – Body Mass Index) tapo tokiu įprastu, kad mažai kas susimąsto, iš kur jis atsirado ir kodėl skaičiuojamas būtent taip, o ne kitaip. O istorija, tiesą sakant, gana įdomi – ji siekia XIX amžių ir neturi nieko bendra su medicina, kokia mes ją įsivaizduojame šiandien.
Belgų matematikas, kuris nė nesiekė sukurti sveikatos rodiklio
Formulę, kuria remiamasi iki šiol, XIX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje sukūrė belgų mokslininkas Adolphe Quetelet. Jis nebuvo gydytojas – tai buvo astronomas, matematikas ir statistikas, kurį domino visai kas kita: kaip apibūdinti „vidutinį žmogų” statistiniais metodais. Quetelet ieškojo būdo, kaip susieti žmogaus svorį su ūgiu taip, kad rezultatas nepriklausytų nuo to, ar žmogus aukštas, ar žemas. Jo sukurtas rodiklis ilgą laiką vadinosi Kvetelė indeksu, o pavadinimas „kūno masės indeksas” prigijo tik XX amžiaus aštuntajame dešimtmetyje, kai amerikiečių fiziologas Ancel Keys pritaikė šią formulę populiacijų tyrimuose ir pasiūlė dabartinį pavadinimą.
Svarbu suprasti vieną dalyką – Quetelet niekada nesiekė sukurti individualios sveikatos diagnostikos priemonės. Jo tikslas buvo statistinis apibendrinimas didelėms žmonių grupėms, o ne konkretaus žmogaus sveikatos vertinimas. Ši detalė vėliau taps viena pagrindinių KMI kritikos priežasčių, bet apie tai – kiek vėliau.
Kaip apskaičiuoti kūno masės indeksą
Formulė pati savaime paprasta, ją galima suskaičiuoti be jokios skaičiuoklės, jei po ranka yra svarstyklės, liniuotė ir kelios minutės laiko:
KMI = svoris (kg) / ūgis² (m²)
Tarkime, žmogus sveria 75 kilogramus, o jo ūgis – 1,78 metro. Skaičiavimas atrodytų taip: 1,78 × 1,78 = 3,1684. Tada 75 padalinama iš 3,1684, ir gaunamas rezultatas – apytiksliai 23,7. Tai patenka į vadinamąją „normalaus svorio” zoną, apie kurią plačiau pasikalbėsime kitame skyriuje.
Verta paminėti, kad kai kuriose šalyse, ypač JAV, naudojama truputį kitokia formulė, pritaikyta svarui svarais ir ūgiui coliais: svoris (svarais) padalinamas iš ūgio (coliais) kvadrato ir padauginamas iš 703. Rezultatas iš esmės tas pats, tik matavimo vienetai skiriasi.
Ką reiškia gautas skaičius
Pasaulio sveikatos organizacija yra nustačiusi kelias standartines KMI kategorijas suaugusiems žmonėms. Jos atrodo maždaug taip:
- Mažiau nei 18,5 – nepakankamas svoris
- 18,5–24,9 – normalus svoris
- 25–29,9 – antsvoris
- 30–34,9 – I laipsnio nutukimas
- 35–39,9 – II laipsnio nutukimas
- 40 ir daugiau – III laipsnio (sunkus) nutukimas
Šios ribos naudojamos visame pasaulyje, nepaisant to, kad kai kurie mokslininkai jau seniai siūlo azijiečių populiacijoms taikyti kiek žemesnes ribas, nes tyrimai rodo, jog azijiečiai sveikatos rizikas pradeda patirti esant mažesniam KMI nei europiečiai ar amerikiečiai. Bet tai jau atskira, gana ginčytina tema, dėl kurios diskutuoja endokrinologai ir epidemiologai.
Kodėl KMI kartais tiesiog meluoja
Čia prasideda ta dalis, kuri dažniausiai nutylima, kai KMI paminimas populiarioje spaudoje ar sveikatos portaluose. Rodiklis skaičiuoja tik du dydžius – svorį ir ūgį – ir visiškai nesirūpina, iš ko tas svoris susideda. O tai reiškia, kad KMI negali atskirti raumenų nuo riebalų.
Klasikinis pavyzdys – kultūristas ar profesionalus sportininkas, kurio KMI dažnai patenka į „nutukimo” kategoriją, nors kūno riebalų procentas gali būti stebėtinai žemas, o raumenų masė – didelė. Kitas galas spektro – vadinamasis „ploniukas iš išorės, storas iš vidaus” žmogus (angliškai populiarus terminas skinny fat), kurio KMI rodo normalų svorį, bet viduje, aplink organus, susikaupusi nemažai vadinamųjų visceralinių riebalų, kurie yra kur kas pavojingesni sveikatai nei poodiniai.
Taip pat KMI nevienodai tinka skirtingoms amžiaus grupėms. Vyresnio amžiaus žmonėms dažnai natūraliai mažėja raumenų masė ir didėja riebalinio audinio dalis, net jei bendras svoris nesikeičia – šis reiškinys vadinamas sarkopenija. Vadinasi, tas pats KMI skaičius 70-metei moteriai ir 30-metei moteriai gali reikšti visiškai skirtingą kūno sudėtį.
Moterims ir vyrams rodiklis taip pat „elgiasi” nevienodai, nes moterų organizmas natūraliai turi didesnį riebalinio audinio procentą, reikalingą hormoniniams ir reprodukciniams procesams. Tad lygiai tas pats KMI dviem lytims gali reikšti skirtingą sveikatos riziką.
Vaikų ir paauglių atvejis – visai kita skaičiavimo logika
Suaugusiesiems skirtos KMI ribos visiškai netinka vaikams. Auganti kūno struktūra keičiasi taip greitai ir netolygiai, kad fiksuotos ribos čia neveikia. Vietoj to vaikams ir paaugliams naudojami vadinamieji procentiliniai grafikai (angliškai growth charts), kurie lygina konkretaus vaiko KMI su tos pačios lyties ir amžiaus vaikų populiacija. Pavyzdžiui, jei vaiko KMI patenka į 85–95 procentilį, sakoma, kad rizika turėti antsvorį yra didesnė nei daugumos bendraamžių, o virš 95 procentilio – jau kalbama apie nutukimą.
Lietuvoje vaikų sveikatos priežiūros specialistai, tikrindami profilaktinius patikrinimus, dažniausiai remiasi būtent tokiais amžiaus ir lyties koreguotais grafikais, o ne paprasta suaugusiųjų formule.
Kaip KMI naudojamas praktikoje ir kodėl jis vis dar populiarus
Nepaisant visos kritikos, KMI liko populiariausiu antsvorio ir nutukimo vertinimo įrankiu populiacijos lygmeniu. Priežastis paprasta – jis pigus, greitas ir nereikalauja jokios specialios įrangos, priešingai nei, tarkime, DEXA skenavimas riebalinio audinio procentui nustatyti arba bioelektrinio pasipriešinimo analizė. Gydytojui, turinčiam vos kelias minutes paciento vizitui, KMI leidžia greitai orientuotis, ar reikia gilesnio tyrimo.
Epidemiologams KMI taip pat naudingas dideliuose populiacijos tyrimuose – kai reikia palyginti tūkstančius ar milijonus žmonių, individualūs neatitikimai „ištirpsta” bendroje statistikoje, ir rodiklis tampa gana patikimu nutukimo paplitimo šalyje ar regione indikatoriumi.
Lietuvoje, remiantis Higienos instituto ir Sveikatos apsaugos ministerijos duomenimis, paskutiniais dešimtmečiais antsvorio ir nutukimo paplitimas tarp suaugusiųjų nuolat auga – šiuo metu daugiau nei pusė suaugusių gyventojų turi antsvorį arba nutukimą, jei vertinama pagal KMI. Šie duomenys naudojami formuojant visuomenės sveikatos politiką, mitybos rekomendacijas mokyklose ir profilaktikos programas.
Alternatyvos ir papildomi rodikliai
Suprasdami KMI ribotumus, specialistai vis dažniau siūlo derinti jį su kitais matavimais. Vienas paprasčiausių – juosmens apimtis arba juosmens ir klubų santykis, kuris geriau atspindi visceralinių riebalų kiekį. Vyrams juosmens apimtis virš 94 centimetrų, o moterims virš 80 centimetrų jau laikoma padidėjusios rizikos požymiu, nepaisant to, koks yra KMI skaičius.
Kitas rodiklis, apie kurį vis daugiau kalbama – kūno riebalų procentas, nustatomas specialiomis svarstyklėmis ar profesionalia įranga sporto klinikose. Taip pat populiarėja vadinamasis kūno formos indeksas (ABSI), bandantis atsižvelgti ir į juosmens apimtį, ir į ūgį bei svorį vienu metu, tačiau šis rodiklis dar nėra tapęs tokiu plačiai naudojamu kaip klasikinis KMI.
Skaičius ant popieriaus ir gyvenimas už jo ribų
Jeigu reikėtų vienu sakiniu apibendrinti visą šią istoriją, ji skambėtų taip: KMI yra naudingas, bet ribotas įrankis, kurį geriausia naudoti kaip pirmąją, o ne paskutinę informaciją apie savo kūną. Praktiškai tai reiškia kelis konkrečius dalykus.
Pirma, jei skaičiuojate savo KMI namie ir gaunate rezultatą, kuris jus nustebina ar sunerimina, neverta iš karto panikuoti ar, priešingai, ramintis vien šiuo skaičiumi. Verta pasitikrinti juosmens apimtį, atkreipti dėmesį, kaip jaučiatės, kokia jūsų fizinė forma, kaip persineša krūviai kasdienybėje. Antra, sportuojantiems žmonėms, ypač aktyviai auginantiems raumenis, KMI apskritai geriau vertinti su dideliu atsargumu – čia daug prasmingiau orientuotis į kūno riebalų procentą arba tiesiog į veidrodį ir savijautą. Trečia, vyresnio amžiaus žmonėms verta žinoti, kad šiek tiek aukštesnis KMI (pavyzdžiui, 25–27 riba) senyvame amžiuje kai kurių tyrimų duomenimis netgi siejamas su geresne išgyvenamumo prognoze nei labai žemas KMI – šis reiškinys moksle vadinamas nutukimo paradoksu ir tebėra aktyvių diskusijų objektas.
Ir galiausiai – jei jau esate pas gydytoją ir jis mini KMI kaip vieną iš rodiklių, verta paklausti, ar tikslinga papildomai patikrinti juosmens apimtį, kraujo lipidų profilį ar gliukozės lygį. Vienas skaičius retai kada pasako visą istoriją apie sveikatą, o kūno masės indeksas – tikrai ne išimtis. Jis liko naudingas dėl savo paprastumo, bet paprastumas, kaip dažnai nutinka, kartu yra ir jo didžiausias trūkumas.
