Raudonoji planeta – toks pravardis Marsui prilipo dar nuo senovės laikų, kai žmonės, žvelgdami į naktinį dangų, pastebėjo keistą, kraujo spalvos tašką tarp žvaigždžių. Romėnai jį pavadino karo dievo vardu, ir tas pavadinimas išliko iki šiol. Šiandien Marsas – bene labiausiai tyrinėjama planeta Saulės sistemoje po Žemės, ir ne veltui: būtent čia mokslininkai ieško atsakymų į klausimą, ar esame vieninteliai gyvybe apdovanoti kūnai visatoje.
Ketvirtoji planeta nuo Saulės
Marsas yra ketvirtoji planeta Saulės sistemoje, jos vidutinis atstumas nuo Saulės siekia apie 228 milijonus kilometrų – maždaug pusantro karto toliau nei Žemė. Diametras jos tesiekia apie 6 800 kilometrų, tad Marsas beveik dvigubai mažesnis už Žemę, o masė sudaro tik apie 11% mūsų planetos masės. Įdomu, kad paros ilgis Marse beveik toks pat kaip Žemėje – 24 valandos ir 37 minutės, tad marsiečio, jei toks kada atsirastų, biologinis laikrodis nelabai skirtųsi nuo mūsiškio.
Metai Marse – kita istorija. Kadangi orbita didesnė, apie Saulę Marsas apsisuka per 687 Žemės dienas, tad marsietiškas gimtadienis ateitų beveik du kartus rečiau nei žemiškas. Ašies pasvirimas taip pat panašus į Žemės, todėl Marse egzistuoja metų laikai, tik kiekvienas jų trunka beveik dvigubai ilgiau.
Paviršius, kuris pasakoja istoriją
Marso paviršius – tikras geologinis muziejus po atviru dangumi. Būtent čia stūkso Olympus Mons – didžiausias žinomas ugnikalnis visoje Saulės sistemoje, kurio aukštis siekia apie 22 kilometrus, tai beveik tris kartus aukščiau už Everestą. Šalia jo driekiasi Valles Marineris – kanjonų sistema, tęsiasi per keturis tūkstančius kilometrų ir vietomis siekianti septynių kilometrų gylį. Palyginimui, Didysis Kanjonas Amerikoje atrodytų kaip nedidelis griovelis šalia jo.
Raudona planetos spalva atsiranda dėl geležies oksido, paprasčiau tariant – rūdžių, kurios dengia beveik visą paviršių. Dulkės čia be galo smulkios ir lengvos, todėl vėjas jas kelia į dideles audras, kartais apgaubiančias visą planetą savaitėms. 2018 metais tokia audra net privertė NASA nutraukti ryšį su Opportunity roveriu – dulkės tiesiog uždengė saulės baterijas ir aparatas užgeso amžiams.
Marso poliniai kepurės sudarytos iš vandens ledo ir sušalusio anglies dioksido, dar vadinamo sausu ledu. Vasarą jos sumažėja, žiemą – vėl išsiplečia, tad planeta savotiškai kvėpuoja pagal metų laikus.
Atmosfera – plona, bet svarbi
Marso atmosfera itin reta, jos slėgis prie paviršiaus sudaro tik apie 0,6% Žemės atmosferos slėgio. Daugiausiai ji susideda iš anglies dioksido – apie 95%, likusi dalis tenka azotui ir argonui. Būtent dėl tokios plonos atmosferos temperatūros svyravimai čia dramatiški: dienos metu prie pusiaujo gali būti apie 20 laipsnių šilumos, o naktį temperatūra nukrenta iki minus 70 ar dar žemiau.
Kadangi atmosfera neapsaugo nuo kosminės radiacijos taip, kaip Žemės, būsimiems astronautams tai kelia rimtą galvos skausmą – ilgalaikė gyvenimo trukmė paviršiuje reikalautų papildomos apsaugos, greičiausiai požeminių ar specialiai izoliuotų būstų.
Fobas ir Deimas – du keisti palydovai
Marsas turi du nedidelius palydovus – Fobą ir Deimą, jų pavadinimai kilę iš graikų mitologijos, reiškia baimę ir siaubą. Abu jie nedideli, nelabai apvalūs, greičiau primenantys asteroidus, tad mokslininkų nuomone, tai galėjo būti planetos gravitacijos pagauti asteroido juostos kūnai.
Fobas įdomus tuo, kad palaipsniui artėja prie Marso ir, mokslininkų skaičiavimais, per keliasdešimt milijonų metų arba nukris ant paviršiaus, arba subyrės į žiedą aplink planetą. Deimas priešingai – tolsta, nors ir labai lėtai.
Vanduo ir amžinas klausimas apie gyvybę
Ilgą laiką Marsas buvo laikomas sausa, negyva dykuma, tačiau paskutiniai du dešimtmečiai pakeitė šią nuomonę iš esmės. Roveriai Curiosity ir Perseverance aptiko įrodymų, kad kadaise Marse tekėjo upės, buvo ežerai, o galbūt net vandenynai. Gale kraterio, kur šiuo metu dirba Perseverance, mokslininkai identifikavo senovinę upės deltą – tokią pat, kokią būtų galima rasti Žemėje.
Po paviršiumi, kaip rodo radaro duomenys, gali slypėti skysto vandens telkiniai, ypač netoli pietinio poliaus. Jei taip, tai reikštų, kad sąlygos mikrobinei gyvybei egzistuoti galėjo būti (arba net dabar yra) tinkamos. Kol kas jokių tiesioginių gyvybės pėdsakų nerasta, tačiau ėminiai, surinkti Perseverance roverio, jau laukia grąžinimo į Žemę misijos – tai turėtų įvykti kito dešimtmečio viduryje.
Nuo teleskopų iki roverių: tyrinėjimų kelias
Marso stebėjimai prasidėjo dar Galileo laikais, tačiau tikras tyrinėjimų proveržis atėjo su kosmine era. 1965 metais Mariner 4 pirmą kartą nufotografavo Marso paviršių iš arti, o 1976-aisiais Viking programos aparatai nusileido ant paviršiaus ir atliko pirmuosius bandymus ieškoti gyvybės ženklų – rezultatai liko dviprasmiški iki šiol.
Nuo to laiko Marsą aplankė dešimtys misijų – kai kurios sėkmingai, kai kurios ne. Roveriai Spirit, Opportunity, Curiosity ir Perseverance tapo tikrais planetos ambasadoriais, siunčiančiais nuostabias nuotraukas ir mokslinius duomenis. 2021 metais mažas sraigtasparnis Ingenuity atliko pirmąjį valdomą skrydį kitoje planetoje – nedidelis pasiekimas žemiškais matais, bet milžiniškas žingsnis aviacijos istorijoje.
Raudona planeta – žmonijos kitas namas ar tik svajonė?
Kalbos apie žmogaus koloniją Marse jau nebe fantastika, o rimtai svarstoma inžinerinė ir mokslinė užduotis. Elon Musko SpaceX, NASA Artemis programa ir kitos iniciatyvos vis garsiau kalba apie žmogaus misiją į Marsą artimiausiais dešimtmečiais. Bet realybė sudėtingesnė nei filmuose: kelionė ten trunka apie septynis–devynis mėnesius, radiacijos dozės kelyje būtų didelės, o pati planeta – nesvetinga vieta be deguonies, su ekstremaliomis temperatūromis ir dulkių audromis.
Jei kam nors įdomu sekti Marso naujienas ar net savarankiškai stebėti planetą – patarimas paprastas: geriausias laikas stebėjimui yra vadinamosios opozicijos metu, kai Marsas, Žemė ir Saulė išsirikiuoja į vieną liniją, o planeta tampa ryškiausia ir arčiausia Žemės. Tokie momentai pasikartoja maždaug kas dvejus metus, tad kantrybės reikia, bet net paprastu žiūronu galima pastebėti raudoną atspalvį, o mėgėjiškas teleskopas leis įžvelgti ir polinę kepurę.
Marsas neabejotinai išlieka viena patraukliausių temų astronomijoje – ne todėl, kad ten viskas jau žinoma, o kaip tik atvirkščiai: kiekviena nauja misija atveria dar daugiau klausimų nei atsakymų. Galbūt ateities kartos ten pastatys pirmuosius kupolus, o galbūt Marsas visada liks tik tolimas raudonas taškas danguje, primenantis, kokia nedidelė ir trapi yra mūsų pačių planeta.
