Kai kalbama apie Klaipėdos kraštą, dažnai pamirštama, kad šis regionas Lietuvai priklauso palyginti neseniai – vos šiek tiek daugiau nei šimtą metų. Iki 1923-iųjų sausio ši teritorija su uostamiesčiu Prūsijos (vėliau Vokietijos) sudėtyje gyvavo kelis šimtmečius, ir tik istorinių aplinkybių virtinė – Pirmojo pasaulinio karo pralaimėjimas Vokietijai, Versalio sutarties nuostatos bei drąsus, iki šiol diskutuojamas Lietuvos valstybės žingsnis – lėmė, kad Klaipėda tapo lietuvišku uostu. Ši istorija verta atskiro pasakojimo, nes joje susipynę ir diplomatija, ir karinė operacija, ir gana rizikingas politinis lošimas.
Kodėl Klaipėda apskritai atsidūrė „ant stalo”
Pirmasis pasaulinis karas Vokietiją paliko be didelės dalies teritorijų, o Versalio taikos sutartis 1919 metais numatė, kad Klaipėdos kraštas – teritorija tarp Nemuno ir Baltijos jūros, apimanti pačią Klaipėdą, Šilutę, Pagėgius – bus atskirtas nuo Vokietijos ir laikinai perduotas Antantės valstybių globai. Vokietija šio krašto neteko oficialiai, tačiau kam jis atiteks toliau, sutartyje aiškiai neparašyta. Būtent ši neapibrėžtumo spraga vėliau ir tapo pagrindu Lietuvos veiksmams.
Krašte gyveno mišri gyventojų sudėtis – vokiečiakalbiai miestiečiai ir nemaža dalis lietuvininkų, kalbėjusių lietuviškai, tačiau kultūriškai bei politiškai stipriai suvokietėjusių. Prancūzija, kuriai Tautų Sąjunga pavedė administruoti kraštą, siuntė čia savo kariuomenę ir valdininkus, tačiau realaus intereso valdyti šį tolimą regioną neturėjo. Lietuvai gi Klaipėdos uostas buvo gyvybiškai svarbus – tai buvo vienintelė reali prieiga prie jūros, be kurios jauna valstybė ekonomiškai negalėjo pilnavertiškai funkcionuoti.
Diplomatija, kuri nesibaigė niekuo
Lietuvos vyriausybė bandė spręsti klausimą diplomatiniu keliu – kreipėsi į Tautų Sąjungą, derėjosi su Prancūzija, siūlė įvairius autonomijos variantus. Tačiau tarptautinė bendruomenė neskubėjo. Didžiosios valstybės svarstė galimybę Klaipėdą paversti laisvuoju miestu, panašiu į Gdanską (Dancigą), arba net perduoti Lenkijai – toks variantas Lietuvai buvo tiesiog nepriimtinas, atsižvelgiant į įtemptus santykius su Lenkija dėl Vilniaus.
Metai bėgo, o klausimas taip ir liko neišspręstas. Prancūzų administracija krašte veikė gana vangiai, vietos gyventojų nuotaikos buvo margos, o Lietuvos kantrybė seko. Būtent tuo metu, matant, kad diplomatinis kelias užstrigo, Kaune imta rimtai svarstyti kitokį – jėgos – sprendimą.
1923 metų sausis – sukilimas ar operacija
Sausio 9–15 dienomis Klaipėdos krašte prasidėjo įvykiai, kuriuos oficiali istoriografija vadina sukilimu, tačiau kurie iš tikrųjų buvo kruopščiai Lietuvos valdžios organizuota ir remta akcija. Buvo sukurtas vadinamasis Vyriausiasis Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas, kuriam vadovavo Erdmonas Simonaitis, o karines pajėgas – Šaulių sąjungos ir savanorių būriai – faktiškai koordinavo Lietuvos kariuomenės karininkai, tarp jų ir Jonas Polovinskas-Budrys, veikęs slapyvardžiu ir formaliai neva neturėjęs nieko bendra su Kauno vyriausybe.
Ši gudri schema buvo sąmoninga – Lietuva norėjo, kad tarptautinė bendruomenė matytų vietinį sukilimą prieš prancūzų administraciją, o ne tiesioginę kaimyninės valstybės agresiją. Sukilėlių būriai, sudaryti daugiausia iš Lietuvos savanorių, persirengusių civiliais ar vietos gyventojais, per kelias dienas perėmė kontrolę virš krašto, įskaitant Klaipėdos miestą. Prancūzų įgula, neturėjusi didelių pajėgų ir aiškaus nurodymo priešintis iki galo, pasidavė be didesnio pasipriešinimo. Aukų buvo nedaug, tačiau jų buvo – žuvo keliolika žmonių iš abiejų pusių.
Tarptautinė reakcija ir de facto pripažinimas
Toks veiksmas sukėlė didelį tarptautinį triukšmą. Prancūzija buvo pasipiktinusi, Didžioji Britanija taip pat reiškė nepasitenkinimą, tačiau realių priemonių sukilimui numalšinti niekas nesiėmė – Europa po karo buvo pavargusi nuo naujų konfliktų, o Klaipėdos klausimas didžiosioms valstybėms nebuvo prioritetas. Tautų Sąjunga susirinko svarstyti situacijos, ir po ilgų derybų 1923 metų vasarį buvo priimtas sprendimas, kad Klaipėdos kraštas atitenka Lietuvai, tačiau su sąlyga – kraštui turi būti suteikta plati autonomija.
Galutinai teisinis statusas įtvirtintas 1924 metų gegužės 8 dieną pasirašyta Klaipėdos konvencija, kurią pasirašė Lietuva ir keturios didžiosios valstybės – Prancūzija, Didžioji Britanija, Italija ir Japonija. Konvencija numatė, kad Klaipėdos kraštas tampa suverenios Lietuvos dalimi, tačiau turi savo seimelį, direktoriją ir gana plačias savivaldos teises, įskaitant vokiečių kalbos vartojimą administracijoje bei švietime.
Gyvenimas krašte po prijungimo
Reali kasdienybė Klaipėdos krašte po 1923-iųjų nebuvo be įtampų. Vietos vokiečiakalbė bendruomenė, sudariusi didelę gyventojų dalį, jautėsi nejaukiai naujos valstybės sudėtyje, o Lietuvos valdžia savo ruožtu nuolat konfliktavo su krašto autonominėmis institucijomis dėl valdžios ribų. Politinis gyvenimas krašte buvo audringas – rinkimuose į seimelį stiprias pozicijas nuolat išlaikydavo vokiškos ir provokiškos partijos, o Lietuvos centrinė valdžia tai vertino su nerimu, ypač trečiajame dešimtmetyje, kai Vokietijoje ėmė stiprėti nacionalsocialistinės nuotaikos.
Ekonomine prasme uostas Lietuvai atnešė didžiulę naudą – per Klaipėdą ėjo eksportas ir importas, buvo statomi nauji terminalai, plėtojama laivyba. Miestas tapo savotišku langu į pasaulį, kurio be šio uosto Lietuva tiesiog neturėjo.
Kaip viskas baigėsi 1939-aisiais
Deja, Klaipėdos krašto istorija tarpukario Lietuvoje baigėsi liūdnai. 1939 metų kovo mėnesį, jau smarkiai sustiprėjusi nacistinė Vokietija pateikė Lietuvai ultimatumą reikalaudama grąžinti kraštą. Lietuva, neturėdama jokių realių galimybių priešintis stipriai kariniai galiai ir neturėdama sąjungininkų paramos, buvo priversta kraštą atiduoti be kovos. Taip šešiolikos metų lietuviškos Klaipėdos era baigėsi taip pat greitai, kaip ir prasidėjo – politinio spaudimo ir jėgos akivaizdoje.
Ką iš viso to verta įsidėmėti šiandien
Jeigu norite giliau suprasti šį istorijos tarpsnį, verta atkreipti dėmesį į kelis dalykus, kurie dažnai lieka šešėlyje mokyklinių vadovėlių pasakojime. Pirma, 1923 metų įvykiai nebuvo spontaniškas liaudies sukilimas – tai buvo apgalvota valstybės operacija, ir šis faktas nė kiek nesumažina jos reikšmės, priešingai, parodo, kad jauna Lietuvos valstybė sugebėjo veikti drąsiai ir strategiškai, kai diplomatija buvo aklavietėje.
Antra, verta suprasti, kad Klaipėdos krašto integracija į Lietuvą niekada nebuvo visiškai sklandi – kultūriniai, kalbiniai ir politiniai skirtumai tarp krašto gyventojų ir likusios Lietuvos dalies išliko iki pat 1939 metų, ir tai yra svarbi pamoka apie tai, kaip sudėtinga suvienyti skirtingas istorines tapatybes vienoje valstybėje.
Trečia, jeigu lankotės Klaipėdoje ar Mažojoje Lietuvoje šiandien, verta apsilankyti vietose, susijusiose su šiais įvykiais – pavyzdžiui, paieškoti informacijos apie Šaulių sąjungos veiklą to meto muziejuose, pasidomėti Erdmono Simonaičio ir Jono Polovinsko-Budrio biografijomis, kurios abi yra kupinos dramatizmo ir vertos atskiro pasiskaitymo. Taip pat naudinga peržiūrėti to laikmečio žemėlapius – jie geriausiai parodo, kaip fiziškai atrodė krašto sienos ir kodėl uostas buvo toks strategiškai svarbus.
Galiausiai, 1923-iųjų sausio įvykiai primena paprastą, bet vis dar aktualią tiesą – mažos valstybės tarptautinėje arenoje kartais priverstos veikti drąsiai ir netradiciškai, nes laukimas, kol didieji žaidėjai išspręs jų likimą, retai atneša norimą rezultatą. Ši istorija ir šiandien skamba kaip pamoka apie ryžtą, tinkamą momentą ir gebėjimą pasinaudoti aplinkybėmis, kol jos dar palankios.
