Kai važiuoji per Lietuvą traukiniu ar automobiliu, greitai pastebi – miškai čia niekur toli. Vos išvažiuoji iš vieno miestelio, už kelių kilometrų jau matosi tamsi eglių ar pušų juosta. Tai nėra atsitiktinumas – Lietuva priklauso prie tų Europos šalių, kur miškai užima gana didelę teritorijos dalį, ir šis skaičius nuolat auga, nors dar prieš šimtą metų vaizdas buvo visiškai kitoks.
Kiek iš tikrųjų miško turime
Šiuo metu miškai Lietuvoje užima apie 2,2 milijono hektarų, tai sudaro maždaug 33-34 procentus visos šalies teritorijos. Skaičius kinta kiekvienais metais – nedaug, dešimtosiomis procento dalimis, bet kryptis ta pati: miško daugėja. Palyginimui, prieškario Lietuvoje miškingumas buvo vos apie 18 procentų, o po Antrojo pasaulinio karo, kai vyko intensyvi žemės ūkio kolektyvizacija ir vėliau apleistų žemių atgavimas gamtai, procesas apsivertė kita puse.
Įdomu tai, kad miškingumas Lietuvoje nėra vienodas visur. Yra rajonų, kur miškas dominuoja kraštovaizdyje, ir yra tokių, kur jo beveik nematyti. Pietryčių Lietuva, ypač Varėnos, Šalčininkų, Trakų kraštai, garsėja dideliais miškų masyvais – čia miškingumas viršija 40, o kai kur ir 50 procentų. Tuo tarpu vidurio Lietuvos lygumose, kur žemė derlinga ir jau šimtmečiais dirbama, miškų likę nedaug – kai kur miškingumas nesiekia net 15 procentų.
Kur slepiasi didžiausi masyvai
Jeigu kalbame apie konkrečias vietoves, tai pirmiausia derėtų paminėti Dainavos girią – vieną didžiausių ir seniausių miškų kompleksų šalyje, plytintį Varėnos rajone. Šis masyvas žinomas ne tik dydžiu, bet ir tuo, kad jame gerai išlikusios natūralios pušynų ekosistemos. Netoliese, prie Nemuno, driekiasi ir Čepkelių giria su savo unikaliu pelkynu.
Kita svarbi teritorija – Labanoro giria, esanti tarp Švenčionių ir Molėtų rajonų. Tai vienas didžiausių vientisų miško masyvų Lietuvoje, kur gausu ežerų, pelkių ir gana atokių vietų, kur retai užklysta žmogus. Šiaurės Lietuvoje reikšminga yra Kuršėnų apylinkių giria, o pajūryje – Kuršių nerijos ir Žemaitijos miškai, kurie skiriasi nuo kitų regionų savo augmenija, priklausomai nuo dirvožemio ir klimato sąlygų.
Verta paminėti ir tai, kad daug mažesnių, tačiau vietiniams svarbių girelių yra praktiškai visuose rajonuose – jos dažnai tampa vietinių gyventojų grybavimo, uogavimo ar tiesiog poilsio vietomis, net jeigu žemėlapyje jos ir neatrodo kaip kažkas ypatingo.
Kokie medžiai auga mūsų giriose
Kalbant apie miškų sudėtį, dominuoja spygliuočiai – pušys ir eglės kartu sudaro daugiau nei pusę visų miškų. Pušis yra tikrai populiariausia – ji puikiai jaučiasi smėlingose, sausose dirvose, kurių Lietuvoje nemažai, ypač pietrytinėje dalyje. Eglė labiau linkusi rinktis derlingesnes, drėgnesnes vietas, todėl jos daugiau šiaurės ir vidurio Lietuvoje.
Iš lapuočių svarbiausi – beržas, juodalksnis, baltalksnis, ąžuolas, uosis. Beržynai dažnai auga ten, kur anksčiau buvo dirbama žemė, nes beržas – vienas pirmųjų medžių, apaugančių apleistus laukus. Ąžuolynai, nors ir nesudaro didelio ploto procento, turi ypatingą kultūrinę reikšmę – ąžuolas Lietuvoje visada buvo laikomas šventu, stiprybės medžiu, ir senieji ąžuolai iki šiol saugomi kaip gamtos paminklai.
Verta paminėti, kad miškų sudėtis keičiasi – klimato kaita, ligos (pavyzdžiui, uosių džiūnijimas paskutinius dešimtmečius smarkiai sumažino uosynų plotus) ir žmogaus veikla lemia, kad kai kurios rūšys traukiasi, o kitos plečiasi.
Kam priklauso tie miškai
Nuosavybės klausimas Lietuvoje gana svarbus, nes jis nulemia, kaip miškas naudojamas ir tvarkomas. Apie 50 procentų visų miškų yra valstybiniai, valdomi valstybinių miškų urėdijos (dabar sujungtos į vieną bendrą įmonę – Valstybinių miškų urėdiją). Likusi dalis – privatūs miškai, priklausantys tūkstančiams savininkų, kurie po nepriklausomybės atkūrimo susigrąžino ar nusipirko žemę su mišku.
Privatūs miškai dažnai yra mažesni, fragmentiškesni, ir jų tvarkymas gerokai skiriasi nuo valstybinių – vieni savininkai aktyviai kerta ir prižiūri, kiti tiesiog palaiko turėdami žemę kaip investiciją ar šeimos palikimą. Šis dvilypumas kelia ir tam tikrų iššūkių, pavyzdžiui, koordinuoti kirtimus taip, kad nebūtų sutrikdytos didesnės ekosistemos, kai vienas miško plotas priklauso keliems skirtingiems savininkams.
Miškas kaip pinigai ir kaip gamta – dvi puses to pačio medalio
Nereikia nuslėpti – miškas Lietuvoje yra ir ekonominis resursas. Medienos pramonė, popieriaus gamyba, baldų sektorius – visa tai remiasi tuo, kas auga giriose. Kirtimai vyksta kasmet, ir tai visiškai normalu, jeigu vykdomi tvariai, su atsodinimu. Valstybiniai miškai turi aiškias kirtimo normas, prižiūrimas Aplinkos ministerijos ir susijusių institucijų.
Tačiau tuo pačiu metu miškas yra ir biologinės įvairovės saugykla, ir klimato reguliatorius, ir tiesiog vieta, kur žmonės ieško ramybės. Šis dvilypumas kartais sukelia įtampą tarp aplinkosaugininkų, kurie nori daugiau saugomų teritorijų ir mažiau intensyvios ūkinės veiklos, ir miško pramonės, kuriai reikia žaliavos. Realybėje šalis bando balansuoti tarp šių interesų, ir bendras miškingumo augimas rodo, kad bent jau plotų atžvilgiu situacija nėra kritinė.
Saugomos teritorijos ir kodėl jos svarbios
Nemaža dalis Lietuvos miškų patenka į saugomų teritorijų sistemą – nacionalinius ir regioninius parkus, draustinius. Dzūkijos nacionalinis parkas, Aukštaitijos nacionalinis parkas, Žemaitijos nacionalinis parkas – visi jie apima didelius miško plotus, kuriuose ūkinė veikla ribojama arba visiškai draudžiama tam tikrose zonose.
Tokios teritorijos svarbios ne tik dėl retų augalų ar gyvūnų, bet ir dėl to, kad jose galima stebėti, kaip miškas atrodo be nuolatinio žmogaus kišimosi. Aukštaitijos nacionaliniame parke, pavyzdžiui, yra brandžių senų pušynų, kurie niekada nebuvo intensyviai kertami, ir tokie plotai turi didelę mokslinę vertę – jie leidžia suprasti, kaip natūraliai vystytųsi ekosistema, jeigu jos neveiktų žmogus.
Jeigu norite pažinti mišką iš arti – kelios praktinės pastabos
Kas ketina keliauti po Lietuvos miškus, verta žinoti kelis dalykus. Pirma, dauguma didesnių girių turi pažymėtus takus ar dviračių trasas, ypač nacionaliniuose parkuose – pradėti geriausia nuo jų, ypač jeigu nesate labai patyrę vietovėje. Antra, grybavimo ir uogavimo sezonu (rugpjūtis-rugsėjis) populiariausi masyvai, tokie kaip Dainavos ar Labanoro girios, tampa gana lankomi, tad jeigu ieškote ramybės, verta rinktis mažiau žinomas vietas arba važiuoti darbo dienomis.
Trečia, jeigu domitės konkrečiais medžiais ar norite pamatyti senuosius ąžuolus, verta pasidomėti gamtos paminklų sąrašais – daugelis jų pažymėti ir prieinami net trumpam vizitui. Ir galiausiai, jeigu planuojate ilgesnę kelionę per mišką, patikrinkite, ar teritorija nėra privati arba specialiai apsaugota zona, kurioje lankymasis ribotas – tokia informacija dažniausiai skelbiama urėdijos ar nacionalinio parko svetainėse.
Vietoj pabaigos – miškas, kuris vis auga
Lietuvos miškai per pastarąjį šimtmetį nuėjo įdomų kelią – nuo sunaikintų ir aplietų teritorijų iki vieno trečdalio šalies ploto, dengto medžiais. Šis augimas nėra atsitiktinis stebuklas, jis susijęs su konkrečiais sprendimais – žemės apleidimu, savanoriniu ir organizuotu sodinimu, saugomų teritorijų kūrimu. Tačiau tas pats augimas kelia ir naujus klausimus – kaip suderinti medienos pramonės reikmes su biologinės įvairovės saugojimu, kaip prisitaikyti prie klimato kaitos, kuri jau keičia miškų sudėtį (prisiminkime uosynų likimą), ir kaip išlaikyti tą jausmą, kad miškas Lietuvoje – ne tik ekonominis resursas, bet ir kultūrinė erdvė, kur žmonės eina ieškoti grybų, tylos ar tiesiog savęs.
Tie, kurie gyvena šalia didesnių girių, dažnai net nesusimąsto, kokia tai retenybė Europos mastu – turėti tokį artimą ryšį su mišku, kur jis ne kažkur toli nacionaliniame parke, o tiesiog už kaimo. Ir kol miškingumas Lietuvoje toliau auga, ta kasdienė artuma tikriausiai išliks – klausimas tik, kokį mišką paliksime ateities kartoms ir ar mokėsime juo rūpintis taip, kad jis liktų ne tik plotu statistikoje, bet ir gyva, veikiančia ekosistema.
