Lietuva – kraštas lygumų, tad kai kalba pasisuka apie aukščiausią šalies tašką, dažnas net nustemba: kur čia tas „kalnas” gali būti, jeigu visa teritorija tokia plokščia? Atsakymas slypi Šalčininkų rajone, netoli Medininkų – ten, kur driekiasi Medininkų aukštuma, viena reljefingiausių Lietuvos vietų. Būtent joje pasislėpusi Aukštojo kalva, kurios viršūnė siekia 293,84 metro virš jūros lygio. Tai oficialiai pripažintas aukščiausias Lietuvos taškas, nors istorija, kaip jis tokiu tapo, gana netikėta ir net truputį komiška – juk dešimtmečius manėme, kad aukščiausia yra visai kita kalva.
Kur tiksliai reikia žiūrėti į žemėlapį
Aukštojo kalva įsikūrusi netoli Medininkų – vietovės, geriau žinomos dėl viduramžių pilies griuvėsių ir muitinės posto prie sienos su Baltarusija. Pati kalva, tiesą sakant, iš pirmo žvilgsnio nė nepanaši į kalną: nei stačių šlaitų, nei uolų, nei apžvalgos bokšto natūraliai iškylančio virš miško. Tai švelniai banguojantis reljefas, būdingas visai Medininkų aukštumai, kuri susiformavo ledynmečio metu – kai paskutinis ledynas traukėsi, jis paliko galingas morenines nuogulas, iš kurių ir susidarė šis aukščiausias Lietuvos regionas.
Aplinkui – laukai, miško lopiniai, keli nedideli kaimeliai. Jokių didingų panoramų iš tolo nepamatysi, nes kaimyninės kalvos beveik tokio pat aukščio ir uždengia vaizdą. Būtent dėl to ilgą laiką ir buvo sunku nustatyti, kuri gi kalva iš tikrųjų aukščiausia – akimis to tiesiog neatskirsi.
Kaip Aukštojas nustūmė Juozapinę nuo pjedestalo
Dar visai neseniai, iki 2004 metų, Lietuvos aukščiausiu tašku buvo laikoma Juozapinės kalva, siekianti 293,6 metro. Ši informacija keliaudavo per vadovėlius, žinynus, turistinius bukletus – niekas jos ypač neabejojo, nes matavimai buvo atlikti dar praėjusio amžiaus viduryje ir laikyti pakankamai tiksliais. Tačiau tobulėjant matavimo technologijoms, ypač atsiradus tikslioms palydovinės navigacijos sistemoms, geodezininkai nusprendė iš naujo patikrinti visą Medininkų aukštumos reljefą.
Rezultatas nustebino net pačius tyrėjus: paaiškėjo, kad netoliese esanti, iki tol niekam ypač neįdomi Aukštojo kalva iš tikrųjų yra apie 20 centimetrų aukštesnė už garsiąją Juozapinę. Skirtumas menkas, žmogaus akimi visiškai nepastebimas, tačiau geodezijoje ir kartografijoje kiekvienas centimetras turi reikšmę. Taip 2004-aisiais Lietuva gavo naują, oficialų aukščiausią tašką, o Juozapinės kalva liko istorijoje kaip buvusi rekordininkė – šiandien ji vis dar populiaresnė tarp turistų, nes ten įrengta apžvalgos aikštelė, o Aukštojas iki šiol lieka gerokai kuklesnis ir mažiau žinomas.
Kodėl vienas centimetras gali pakeisti geografijos vadovėlį
Šis atvejis puikiai parodo, kaip santykinai vertinama sąvoka „aukščiausias taškas” tokiose šalyse kaip Lietuva, kur reljefas neturi ryškių, dramatiškų formų. Kalnuotose šalyse aukščiausią viršūnę matai iš tolo ir dėl jos tapatybės niekas neabejoja. Lietuvoje gi viskas priklauso nuo tikslių geodezinių matavimų, o ne nuo vizualinio įspūdžio. Tai savotiškai simboliška – mūsų kraštovaizdis nereikalauja didybės, kad būtų vertingas, o tikslumas ir kruopštumas čia svarbesni už išorinį efektą.
Verta paminėti ir tai, kad prieš Juozapinę ilgą laiką aukščiausiu tašku buvo laikomas Aukštasis kalnas prie pačių Medininkų – jo aukštis siekdavo apie 294 metrus, tačiau vėlesni tikslesni matavimai šį skaičių sumažino ir titulą jam atėmė. Taigi Lietuvos aukščiausio taško „sostas” per pastarąjį šimtmetį keitė savininkus ne kartą – tai gera priminimas, kad geografiniai faktai, kuriuos mokėmės mokykloje, ne visada yra amžini.
Kelias iki viršūnės – kas laukia keliautojo
Skirtingai nei daugelis kalnų kitose šalyse, Aukštojo kalva nereikalauja jokios alpinistinės parengties. Iki jos galima nuvažiuoti automobiliu beveik iki pat papėdės, o paskutinius metrus nueiti pėsčiomis per lauką ar miško pakraštį. Vietovė priklauso Šalčininkų rajono savivaldybei, netoli sienos su Baltarusija, tad planuojant kelionę verta atsižvelgti į tai, kad aplink yra pasienio zona – kai kur gali tekti turėti asmens dokumentą, o judėti reikia atsargiai, nenukrypstant į draudžiamas teritorijas.
Pati viršūnė pažymėta kukliai – dažniausiai tai akmuo ar informacinis ženklas su užrašu, primenančiu, kad būtent čia yra aukščiausias šalies taškas. Jokio bokšto, jokios kavinukės ar suvenyrų kioskelio čia nerasi – tai vieta, kuri patiks tiems, kas vertina tylą ir gamtą, o ne turistinę infrastruktūrą. Aplinkui – laukai, retkarčiais praskrendantis vėjas, tolumoje matomos kitos Medininkų aukštumos kalvos.
Medininkų aukštuma – ne tik apie skaičius
Verta žinoti, kad pati Aukštojo kalva yra tik nedidelė dalis didesnio geografinio darinio – Medininkų aukštumos, kuri driekiasi Šalčininkų ir Vilniaus rajonų pasienyje. Ši aukštuma susiformavo paskutiniojo apledėjimo metu, kai ledynas, traukdamasis atgal, paliko storus morenų sluoksnius. Būtent dėl to čia daug kalvų, kurių aukštis svyruoja apie 250–290 metrų – tai neįprastai reljefinga teritorija lyginant su likusia, daugiausia lygumine Lietuvos dalimi.
Medininkų aukštuma įdomi ne vien geografams – čia gausu istorinių vietų, tarp jų ir minėta Medininkų pilis, viena didžiausių viduramžių pilių Lietuvoje, statyta apie XIV amžių gynybiniais tikslais. Taigi keliaujant į Aukštojo kalvą, verta kelionę praplėsti ir aplankyti aplinkines vietas – vienu maršrutu galima suderinti ir geografinį rekordą, ir istorinį paveldą.
Vietoj taško viršūnėje – keli patarimai keliaujantiems
Jeigu jau nusprendei aplankyti aukščiausią Lietuvos tašką, verta žinoti kelis dalykus, kurie kelionę padarys malonesnę. Pirma, nesitikėk kalnų peizažo iš turistinių atvirukų – čia svarbiau pats faktas, kad stovi aukščiausiame taške, o ne vaizdas iš jo. Antra, patariama pasiimti GPS naviguoklę arba iš anksto pasižymėti tikslias koordinates telefone, nes vietinis reljefas gan monotoniškas ir be tikslaus žymėjimo lengva praeiti pro pačią viršūnę nė nepastebėjus.
Trečia, kadangi teritorija netoli sienos, geriau vengti kelionių prieblandoje ar be dokumentų, o jei pastebėsi pasienio ženklus ar apribojimus – jų verta paisyti be diskusijų. Ketvirta, kelionę verta derinti su aplankymu Juozapinės kalvos – buvusios rekordininkės, kuri turi žymiai geriau įrengtą apžvalgos aikštelę ir bus įdomi kaip istorinis kontrastas šalia naujojo lyderio.
Ir galiausiai – nepamiršk, kad Lietuvos aukščiausias taškas nėra apie aukštį tikrąja to žodžio prasme, o apie tikslumą, kantrybę ir tą savotišką lietuvišką nuolankumą prieš gamtą: čia niekas nesirungia su Alpėmis ar Kaukazu, bet kiekvienas centimetras šioje žemėje turi savo istoriją, o kartais net ir savo geodezinę dramą.
