Religija – tai vienas iš tų reiškinių, kurie lydi žmoniją nuo pat civilizacijos pradžios ir, atrodo, niekur nedings, kad ir kaip keistųsi pasaulis. Kalbėdami apie pasaulio religijas, dažnai turime omenyje kelias didžiąsias tradicijas, kurios apima milijardus žmonių, tačiau iš tikrųjų religinė įvairovė yra kur kas platesnė nei penki ar šeši pavadinimai iš mokyklos vadovėlio. Šiame straipsnyje pabandysime apžvelgti pagrindines pasaulio religijas, jų šaknis, skirtumus ir tai, kaip jos veikia šiuolaikinį pasaulį – įskaitant ir Lietuvą, kuri, nors ir yra daugiausia katalikiška šalis, vis dažniau susiduria su religine įvairove.
Krikščionybė – nuo Palestinos iki viso pasaulio
Krikščionybė šiandien yra didžiausia religija pasaulyje – jos išpažinėjų skaičiuojama daugiau nei 2,3 milijardo. Gimusi Palestinoje, remiantis Jėzaus Kristaus mokymu, per pirmuosius amžius ji plito po Romos imperiją, o vėliau – po visą pasaulį per misijas, kolonizaciją ir prekybą. Šiandien krikščionybė nėra vientisa – ji skyla į tris didžiąsias šakas: katalikybę, stačiatikybę ir protestantizmą, o pastarasis dar toliau skyla į šimtus konfesijų.
Lietuvoje krikščionybė, tiksliau katalikybė, atėjo palyginti vėlai – 1387 metais, kai kunigaikštis Jogaila oficialiai krikštijo Lietuvą. Tai buvo paskutinė pagoniška valstybė Europoje, todėl mūsų santykis su krikščionybe visada turėjo tam tikrą dvilypumą – oficiali religija ir gyva, giliai įsišaknijusi pagonybės atmintis, kuri iki šiol jaučiasi liaudies tradicijose, švenčių papročiuose ir netgi kalboje.
Įdomu tai, kad stačiatikybė ir protestantizmas Lietuvoje irgi turi savo istoriją – reformacijos laikais protestantizmas buvo gana įtakingas, ypač tarp bajorų, tačiau vėliau katalikų bažnyčia atgavo pozicijas per kontrreformaciją.
Islamas – antra pagal dydį, bet sparčiausiai auganti
Islamas šiandien turi apie 1,9 milijardo išpažinėjų ir yra sparčiausiai auganti pasaulio religija – prognozuojama, kad iki šio šimtmečio vidurio jis gali aplenkti krikščionybę pagal sekėjų skaičių. Islamas kilo VII amžiuje Arabijos pusiasalyje, jo pagrindas – pranašo Mahometo apreiškimai, užrašyti Korane.
Mažai kas žino, bet Lietuvoje musulmonų bendruomenė – totoriai – gyvena jau daugiau nei 600 metų. Jie buvo apgyvendinti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje dar Vytauto Didžiojo laikais kaip kariai ir tarnai. Šiandien Lietuvos totoriai yra viena seniausių musulmonų bendruomenių Europoje, turinčių savo mečetes, pavyzdžiui, Kaune ar Raižiuose. Tai puikus pavyzdys, kaip religinė mažuma gali gyvuoti šimtmečius, išlaikydama savo tapatybę, bet integruodamasi į vietos kultūrą.
Induizmas – religija be įkūrėjo
Jei krikščionybė ir islamas turi konkrečius įkūrėjus ir aiškias pradžios datas, induizmas yra kitoks – tai labiau gyva tradicijų ir filosofijų visuma, formavusis tūkstantmečius Indijos subkontinente. Induizmas neturi vieno šventraščio ar vieno dievo – jame gausu dievybių, filosofinių mokyklų, o pats tikėjimas apima viską nuo griežto askezės kelio iki kasdienių ritualų.
Karmos ir persikūnijimo sąvokos, kilusios iš induizmo, šiandien yra plačiai žinomos ir už religijos ribų – jos tapo populiarios per jogą, meditaciją ir įvairias dvasingumo praktikas, kurios, beje, pasiekė ir Lietuvą. Vilniuje ar Kaune veikia joga studijos, kurios dažnai remiasi induistine filosofija, net jei to sąmoningai neįvardija.
Budizmas – kelias be dievo
Budizmas yra išskirtinis tuo, kad jame nėra dievo kaip tokio – bent jau tradiciniame supratime. Siddhartha Gautama, gyvenęs apie VI amžių prieš mūsų erą dabartinio Nepalo teritorijoje, mokė ne apie dievybę, o apie kančios prigimtį ir kelią jos atsikratyti. Budizmas plito per Aziją ir susiskaidė į kelias tradicijas – theravadą, mahajaną ir vadžrajaną (pastaroji apima ir Tibeto budizmą).
Vakarų pasaulyje, taip pat ir Lietuvoje, budizmas dažnai suvokiamas ne tiek kaip religija, kiek kaip filosofija ar gyvenimo būdas. Yra keletas budistinių bendruomenių Vilniuje, o meditacijos praktikos, kilusios iš budizmo, tapo populiarios net tarp žmonių, kurie savęs budistais nelaiko.
Judaizmas – maža religija su didele istorija
Nors judaizmo išpažinėjų pasaulyje yra palyginti nedaug – apie 15 milijonų – ši religija turi milžinišką istorinę ir kultūrinę reikšmę, nes iš jos kilo tiek krikščionybė, tiek dalis islamo tradicijų. Judaizmas yra viena seniausių monoteistinių religijų, o jo šventraštis Tora yra pagrindas didžiajai daliai vakarietiškos etikos ir teisės sampratos.
Lietuvai judaizmas – tai ne abstrakti tema iš vadovėlio, o skaudi ir sudėtinga istorija. Iki Antrojo pasaulinio karo Lietuva buvo viena svarbiausių žydų kultūros ir mokslo centrų pasaulyje – Vilnius net buvo vadinamas „Šiaurės Jeruzale“. Holokaustas šią bendruomenę beveik sunaikino, ir šiandien žydų bendruomenė Lietuvoje yra kur kas mažesnė, tačiau jos palikimas – sinagogos, kapinės, archyvai – tebėra svarbi mūsų šalies istorijos dalis.
Mažiau žinomos, bet nemažiau svarbios tradicijos
Be penkių didžiųjų religijų, pasaulyje egzistuoja dešimtys kitų tikėjimo sistemų, kurios nusipelno dėmesio:
- Sikizmas – gimęs Indijoje XV amžiuje, jungiantis induizmo ir islamo elementus, bet turintis savitą tapatybę su būdingais turbanais ir penkiais tikėjimo simboliais.
- Bahajų tikėjimas – palyginti jaunas, kilęs XIX amžiuje Persijoje, skelbiantis visų religijų vienovę ir žmonijos vienybę.
- Tautinės ir gamtos religijos – įvairios šamanistinės, animistinės tradicijos, kurios išlikusios tarp čiabuvių tautų Afrikoje, Azijoje, Amerikoje.
- Romuva – lietuviškas baltų pagonybės atgaivinimo judėjimas, oficialiai pripažintas Lietuvoje kaip religinė bendrija. Nors sekėjų nedaug, ši tradicija atspindi susidomėjimą priešk krikščioniška lietuvių praeitimi.
Pastaroji – Romuva – yra ypač įdomus reiškinys, nes rodo, kad senosios baltų dievybės, tokios kaip Perkūnas ar Žemyna, nėra vien mitologijos vadovėlių puslapiai, o gyva, nors ir nedidelė, dvasinė praktika, turinti savo apeigas, šventikus ir bendruomenę.
Kodėl religijos skiriasi, bet turi tiek daug bendro
Jei atidžiau pažvelgtume į skirtingas religines tradicijas, pastebėtume įdomų dalyką – nepaisant skirtingų dievų, ritualų ir šventraščių, dauguma jų kalba apie panašius dalykus: gailestingumą, sąžiningumą, pagarbą kitiems, atsakomybę už savo veiksmus. Skiriasi kalba, simboliai, istorinis kontekstas, bet etiniai pagrindai dažnai persidengia.
Tai nereiškia, kad religijos yra „vienodos“ – teologiniai skirtumai tarp, tarkime, krikščioniško Trejybės supratimo ir islamiško griežto monoteizmo yra fundamentalūs ir jų nereikėtų nureikšminti. Tačiau suprasti, kad už skirtingų formų slypi panašūs žmogiškieji ieškojimai – prasmės, ryšio su kažkuo didesniu, bendruomenės – padeda mažiau bijoti to, kas kitokia.
Ką su visu tuo daryti: keli praktiški patarimai smalsiam skaitytojui
Jei religijų tema jus sudomino ne vien akademiškai, o norite giliau suprasti – ar tiesiog būti kultūringesniam pašnekovui – štai keletas konkrečių minčių, kaip į tai žiūrėti be perdėto sudėtingumo.
Pirma, verta atskirti religiją kaip institucinę sistemą nuo religijos kaip asmeninės patirties. Vienas dalykas – bažnyčios, mečetės ar šventyklos hierarchija, kitas – ką konkretus žmogus jaučia ir kaip gyvena savo tikėjimą. Neretai šie du dalykai gerokai skiriasi, ir generalizuoti apie „musulmonus“ ar „krikščionis“ kaip vienalytę masę – klaida.
Antra, jei planuojate keliauti ar tiesiog domitės kita kultūra, nebijokite apsilankyti šventose vietose – mečetėse, sinagogose, budistų vienuolynuose. Dauguma jų mielai priima svečius, jei tik laikomasi paprastų mandagumo taisyklių: apsirengti kukliai, nusiauti batus ten, kur reikia, netriukšmauti apeigų metu.
Trečia, skaitant apie religijas, verta rinktis šaltinius, parašytus pačių tikinčiųjų ar rimtų religijotyrininkų, o ne populiarius straipsnius, kurie linkę supaprastinti ar net iškreipti. Religijotyra kaip mokslo šaka egzistuoja būtent tam, kad būtų galima nagrinėti tikėjimo sistemas be nei apologetikos, nei priešiškumo.
Ir galiausiai – jei jums atrodo, kad Lietuva yra vienalytė katalikiška šalis be jokios religinės įvairovės, verta pasidomėti totorių mečetėmis Raižiuose, Vilniaus sinagoga Pylimo gatvėje, karaimų kenesa Trakuose ar Romuvos bendruomenės veikla. Mažoje šalyje telpa nustebinantis religinis pluralizmas, kurio istorija verta atskiro tyrinėjimo – ir tikrai ne vieno straipsnio.
