Kai žmonės pirmą kartą pradėjo rašyti keliautojų vadovus – dar prieš porą tūkstantmečių – jiems reikėjo kažkokio orientyro, kas verta dėmesio, o kas ne. Taip gimė idėja surašyti pačius įspūdingiausius, didžiausius ir sunkiausiai pastatomus statinius, kuriuos verta pamatyti savo akimis. Septyni pasaulio stebuklai – tai ne mitologinis pasakojimas, o senovės graikų sudarytas sąrašas, kuris iki šiol kelia klausimų: kaip žmonės prieš tūkstančius metų sugebėjo pastatyti tai, kas mus stebina net turint šiuolaikinę techniką?
Iš septynių originalių stebuklų iki mūsų dienų išliko tik vienas. Kiti sunaikinti žemės drebėjimų, gaisrų, karų ar tiesiog laiko – akmenys ir bronza taip pat sensta, nors mums atrodo, kad tokie masyvūs statiniai turėtų stovėti amžinai. Šiame straipsnyje pažvelgsime, kas iš tikrųjų buvo tie stebuklai, kodėl jie pateko į sąrašą ir kas nutiko su jais laikui bėgant.
Iš kur atsirado šis sąrašas
Idėja surašyti geriausius statinius priskiriama senovės graikams, konkrečiau – Antipatrui iš Sidono, poetui, gyvenusiam II amžiuje prieš Kristų. Jis sudarė eilėraštį, kuriame paminėjo septynis įspūdingiausius to laikmečio pasiekimus. Skaičius septyni nebuvo atsitiktinis – graikams jis turėjo simbolinę reikšmę, siejamą su tobulumu ir harmonija, panašiai kaip septynios planetos, žinomos senovėje, ar septynios muzikos gaidos.
Verta suprasti, kad šis sąrašas apėmė tik Viduržemio jūros baseino ir Artimųjų Rytų regioną – tuometinį graikams pažįstamą pasaulį. Apie Kiniją, Amerikos žemynus ar net Šiaurės Europą tuo metu graikai turėjo mažai supratimo, tad vadinti sąrašą „pasaulio“ stebuklais reikia su nemažu prisitaikymu. Tiksliau būtų sakyti – antikinio pasaulio, kurį pažino Viduržemio jūros civilizacijos, stebuklai.
Gizos piramidės – vienintelis išlikęs stebuklas
Kelio prie Kairo, dykumos smėlyje, tebestūkso Cheopso, Chefreno ir Mikerino piramidės – vienintelis sąrašo statinys, kurį galima aplankyti šiandien. Didžioji Cheopso piramidė, pastatyta apie 2560 m. pr. Kr., buvo aukščiausias žmogaus sukurtas statinys pasaulyje kone 3800 metų – iki tol, kol XIV amžiuje ją pralenkė Linkolno katedra Anglijoje.
Statinio aukštis siekė apie 146 metrus (dabar, dėl erozijos ir prarasto viršaus, – apie 138 metrus), o statybai panaudota daugiau nei du milijonai akmens blokų, kurių kiekvienas sveria vidutiniškai 2,5 tonos. Kaip tiksliai egiptiečiai sugebėjo tiek tikslių, sunkių akmenų sukelti į tokį aukštį – tema, dėl kurios archeologai ginčijasi iki šiol. Vieni mano, kad naudotos rampos, kiti kalba apie sudėtingas svirtis ir sistemas, treti – apie vidines spirales piramidės viduje.
Jei planuojate keliauti į Egiptą, verta žinoti, kad piramidės yra vos keliolika kilometrų nuo Kairo centro, tad jas galima aplankyti per pusdienį. Geriausia rinktis rytą, kol nesusirinko didžiausi turistų būriai ir kol nekaista saulė – vasarą temperatūra dykumoje viršija 40 laipsnių.
Babilono kabantys sodai – gražiausia mįslė
Šis stebuklas kelia daugiausiai abejonių tarp istorikų, nes iki šiol nerasta jokių archeologinių įrodymų, patvirtinančių jo egzistavimą tiksliai tokioje vietoje, kaip aprašyta senovės tekstuose. Legenda skelbia, kad karalius Nebukadnecaras II pastatė sodus savo žmonai Amitidai, kilusiai iš kalnuotos Medijos, kad ji nepasiilgtų gimtinės žalumos, gyvendama plokščioje Mesopotamijos lygumoje.
Sodai buvo aprašomi kaip terasų sistema, kurioje augalai kabo virš vienas kito, sudarydami įspūdį, kad žaluma tiesiog pakibusi ore. Kai kurie tyrinėtojai mano, kad sodai galėjo egzistuoti ne Babilone, o Ninevėje, kur archeologai rado įrodymų apie panašią irigacijos sistemą, priskiriamą asirų karaliui Sanheribui. Tai vienas geriausių pavyzdžių, kaip legenda ir istorija kartais susipina taip, kad tiesos jau nebeatskirsi.
Dzeuso statula ir Artemidės šventykla
Olimpijoje, vietoje, kur vyko pirmosios olimpinės žaidynės, stovėjo apie 12 metrų aukščio Dzeuso statula, sukurta skulptoriaus Fidijo apie 435 m. pr. Kr. Dievų valdovas sėdėjo soste, padengtas dramblio kaulu ir auksu, laikydamas rankoje pergalės deivę Nike. Statula buvo tokia didinga, kad, pasak legendos, jei Dzeusas atsistotų, jo galva praverstų šventyklos stogą. Statula sunaikinta arba pervežta į Konstantinopolį ir sudegė gaisre V amžiuje.
Efese, dabartinės Turkijos teritorijoje, stovėjo Artemidės šventykla – vienas didžiausių to laikmečio šventyklų kompleksų, apie 115 metrų ilgio, su 127 marmurinėmis kolonomis. Ji buvo sudeginta net kelis kartus, paskutinį kartą – gotams įsiveržus III amžiuje. Vietoje, kur ji stovėjo, netoli Selčiuko miesto, dabar galima pamatyti tik vieną atstatytą koloną ir pamatų likučius, tad tiems, kurie tikisi didingumo, gali kilti nusivylimas – bet vietos energetika ir supratimas, kad čia stovėjo vienas didžiausių antikos statinių, verta apsilankymo.
Mauzoliejus, Kolosas ir švyturys
Halikarnaso mauzoliejus, pastatytas Karijos valdovui Mausolui apie 350 m. pr. Kr., buvo tokio didingumo kapas, kad iš jo vardo kilo pats žodis „mauzoliejus“, dabar naudojamas visiems didingiems kapams. Statinys sunaikintas žemės drebėjimų serijos XII–XV amžiuje, o jo akmenys panaudoti Kryžiuočių pilies statyboje Bodrume, dabartinėje Turkijoje.
Rodo kolosas – apie 33 metrų aukščio bronzinė saulės dievo Helijo statula, stovėjusi Rodo salos uoste – sugriuvo per žemės drebėjimą 226 m. pr. Kr., praėjus vos 56 metams nuo pastatymo. Populiarus vaizdas, kad kolosas stovėjo tarsi vartai virš uosto įėjimo, tarp kojų praplaukiant laivams, yra vėlesnės kilmės legenda – realybėje tokia konstrukcija techniškai nebūtų atlaikiusi savo svorio.
Aleksandrijos švyturys, pastatytas Faros saloje apie 280 m. pr. Kr., buvo vienas aukščiausių senovės statinių – siekiantis apie 100–130 metrų. Jo šviesa, sukurta ugnimi ir sustiprinta bronziniais veidrodžiais, buvo matoma laivams iš daugelio kilometrų atstumo. Švyturys galutinai sugriuvo per žemės drebėjimus XIV amžiuje, o jo akmenys, panašiai kaip mauzoliejaus atveju, panaudoti vietinės citadelės statyboje.
Naujieji septyni pasaulio stebuklai
2007 metais šveicarų verslininko iniciatyva buvo surengtas pasaulinis balsavimas, kurio metu žmonės internetu rinko naujus septynis pasaulio stebuklus. Į sąrašą pateko Kinijos didžioji siena, Petra Jordanijoje, Kristaus Atpirkėjo statula Rio de Žaneire, Mačų Pikčų Peru, Čičen Ica Meksikoje, Kolizėjus Romoje ir Tadž Mahalas Indijoje. Gizos piramidės buvo įtrauktos į garbės sąrašą kaip vienintelis originalus stebuklas, kuris egzistuoja iki šiol – organizatoriai nutarė, kad nešvarus jas lyginti balsavime su kitais objektais.
Nors šis projektas kritikuojamas dėl balsavimo skaidrumo ir komercinio pobūdžio, jis atkreipė dėmesį į vietas, kurios anksčiau nebuvo tokios plačiai žinomos plačiajai visuomenei už savo regiono ribų. Egipto valdžia, tarp kitko, viešai atsisakė pripažinti naujojo sąrašo teisėtumą, laikydama savo piramides pakankamai reikšmingomis be papildomo balsavimo.
Ką akmenys ir legendos byloja apie mus pačius
Žvelgiant į visą šią istoriją, keista pastebėti, kad iš septynių senovės stebuklų išliko tik tas, kuris pastatytas ne dievui, ne karaliui, ne pergalei paminėti, o tiesiog kapui – ir tai ne bet kokiam kapui, o valdovo, siekusio nemirtingumo per akmenį. Piramidės pralenkė laiką paprasčiausiai dėl savo formos ir masto – trikampė piramidės forma paskirsto svorį taip efektyviai, kad ji tiesiog fiziškai sunkiai sugriaunama, kitaip nei stačios kolonos ar aukšti bokštai, jautrūs žemės drebėjimams.
Jei kada nors planuojate keliones, kuriose norėtumėte prisiliesti prie šios istorijos, verta žinoti kelis dalykus: Gizos piramides realiai galima aplankyti ir apžiūrėti iš vidaus, nors bilietai į vidinę Cheopso piramidės kamerą parduodami atskirai ir ribotu kiekiu per dieną. Rodo saloje, kur stovėjo kolosas, dabar galima pasivaikščioti uostu ir pabandyti įsivaizduoti, kaip ten atrodė bronzinis dievas. Efese, netoli Kušadasų kurorto Turkijoje, verta sustoti pakeliui iš Kolizėjaus ar kitų antikinių objektų aplankyti.
Galiausiai, šis sąrašas moko vieno paprasto dalyko – žmonijos noras pastatyti kažką didingo, kažką, kas pralenktų laiką, egzistavo visais amžiais, nesvarbu, ar tai buvo faraonas, siekiantis nemirtingumo, ar karalius, statantis sodus žmonai. Ir nors dauguma tų didingų statinių virto dulkėmis, patys pasakojimai apie juos išliko gyvi ilgiau nei akmuo ar bronza – o tai, galbūt, ir yra tikrasis stebuklas.
