Erasmus+ – tai vardas, kurį bene kiekvienas lietuvis, baigęs ar tebesimokantis universitete, yra girdėjęs bent kartą. Kažkas išvažiavo pusmečiui į Ispaniją, kažkas grįžo iš Vokietijos su naujais draugais ir keista akcentu angliškai kalbant, o kažkas apskritai per tą programą susirado darbą užsienyje ir taip ir liko. Už viso to slepiasi Europos Sąjungos finansuojama švietimo, mokymų, jaunimo ir sporto programa, kuri Lietuvoje veikia jau daugiau nei tris dešimtmečius – tiesa, ankstesniais pavadinimais ir kiek kitokiu formatu, bet esmė ta pati: leisti žmonėms judėti, mokytis kitoje aplinkoje ir pasisemti patirties, kurios namie tiesiog nerasi.
Kaip viskas prasidėjo ir kodėl tai svarbu Lietuvai
Programa Erasmus (be pliuso) atsirado dar 1987 metais, tačiau Lietuvai ji tapo prieinama tik atkūrus nepriklausomybę ir įstojus į Europos Sąjungą 2004-aisiais – nors mainų galimybės pradėjo formuotis jau šiek tiek anksčiau, per pasirengimo narystei laikotarpį. 2014 metais atskiros programos (Erasmus, Leonardo da Vinci, Grundtvig, Comenius, Jaunimas veiksme) buvo sujungtos į vieną – Erasmus+, ir būtent tuo pavadinimu ji šiandien žinoma visoje Europoje.
Lietuvai ši programa reiškia kur kas daugiau nei tik galimybę studentams pakeliauti. Nedidelei šaliai, kurios universitetai dažnai neturi tiek resursų kaip didieji Vakarų Europos ar Šiaurės šalių centrai, Erasmus+ tapo langu į platesnį akademinį ir profesinį pasaulį. Per ją Lietuvos aukštosios mokyklos užmezgė šimtus partnerysčių, o mokyklos ir profesinio mokymo įstaigos gavo galimybę siųsti mokinius ir mokytojus stažuotėms, kurios anksčiau atrodė pasiekiamos tik didesnių šalių atstovams.
Kam iš tikrųjų skirta programa – ne vien studentams
Populiarusis mitas, kad Erasmus+ yra vien studentų mainų programa, gerokai apkarpo tikrąjį jos vaizdą. Iš tiesų ji apima kur kas platesnį spektrą:
- aukštojo mokslo studentai ir dėstytojai (klasikinis studijų ar dėstymo semestras užsienyje);
- profesinio mokymo mokiniai ir mokytojai (stažuotės įmonėse kitose šalyse);
- bendrojo ugdymo mokyklų mokytojai ir administracijos darbuotojai;
- suaugusiųjų švietimo dalyviai;
- jaunimo darbuotojai, jaunimo organizacijų atstovai, savanoriai;
- sporto sektoriaus atstovai – treneriai, sporto organizacijų darbuotojai.
Kitaip tariant, jei esi 17-metis profesinės mokyklos moksleivis, besimokantis staliaus amato, ar 45 metų mokytoja iš mažo Lietuvos miestelio, Erasmus+ irgi gali būti skirta tau – tik tas kelias į ją atrodo kiek kitaip nei universiteto studentui.
Studijos užsienyje – tai, ko dauguma tikisi
Vis dėlto neapsimetinėkime – didžioji dalis žinių apie programą Lietuvoje susiformavo būtent per studentų mainus. Mechanizmas gana paprastas: tavo universitetas turi sutartį su partnerine institucija užsienyje, tu pateiki paraišką per savo fakulteto tarptautinių ryšių skyrių, o jei viskas sutvarkyta – išvažiuoji vienam ar dviem semestrams studijuoti kitoje šalyje, mokesčio už studijas nemokėdamas nei čia, nei ten (nes mokesčiai „panaikinami“ mainų sutartimi).
Be to, gauni stipendiją – ji priklauso nuo šalies, į kurią vyksti, ir paprastai svyruoja nuo maždaug 300 iki 600 eurų per mėnesį. Tiesa, dažniausiai to neužtenka pragyvenimui didesniuose miestuose kaip Paryžius ar Amsterdamas, tad daugelis studentų vis tiek pasiima šiek tiek santaupų iš namų arba dirba dalinį darbą vietoje.
Svarbu žinoti, kad Erasmus+ studijos nėra „atostogos su pažymėjimu“ – dalykai, kuriuos išklausai užsienyje, turi būti pripažįstami tavo universitete pagal iš anksto suderintą studijų sutartį (Learning Agreement). Tad jei planuoji vežtis lengvą krūvį ir daugiausia keliauti, verta iš anksto suderinti su savo dekanatu, kiek lankstumo iš tikrųjų turi.
Praktikos ir stažuotės – mažiau žinoma, bet ne mažiau vertinga dalis
Šalia klasikinių studijų egzistuoja ir kita, kiek mažiau reklamuojama Erasmus+ šaka – praktikos (traineeships). Jos leidžia studentui ar neseniai baigusiam absolventui atlikti praktiką įmonėje, organizacijoje ar net universiteto laboratorijoje kitoje šalyje. Šis formatas dažnai patogesnis tiems, kurie nori ne tik pasimokyti teorijos, bet ir realiai padirbėti savo srityje – pavyzdžiui, IT specialybės studentas gali atlikti trijų mėnesių praktiką programavimo įmonėje Berlyne, o architektūros studentas – biure Milane.
Šis kelias dažnai atsiperka net labiau nei klasikinės studijos, nes suteikia ne tik akademinį, bet ir profesinį patirties bagažą, kurį galima tiesiogiai įrašyti į gyvenimo aprašymą. Nemažai Lietuvos studentų būtent per praktikos programą susirado pirmąjį rimtą darbo pasiūlymą užsienyje.
Kaip tai veikia mokyklose ir profesinio mokymo srityje
Rečiau apie tai kalbama viešai, tačiau Erasmus+ smarkiai pakeitė ir Lietuvos bendrojo bei profesinio ugdymo peizažą. Mokyklos gali teikti paraiškas projektams, kurių metu mokytojai vyksta stebėti pamokų kitose šalyse, dalyvauja mokymuose, o mokiniai – trumpalaikiuose ar ilgalaikiuose mainuose. Profesinio mokymo įstaigos siunčia savo mokinius stažuotis į užsienio įmones – būsimas virėjas gali kelias savaites dirbti restorane Italijoje, o būsima kirpėja – salone Vokietijoje.
Tokie mainai ypač naudingi regioninėms, mažesnių miestų mokykloms, kurių mokiniai kitaip retai turėtų progą pamatyti, kaip atrodo profesinis gyvenimas kitoje šalyje. Kai kurios Lietuvos profesinės mokyklos šiandien tapo tikrais Erasmus+ projektų „čempionais“ – jos kasmet siunčia dešimtis mokinių stažuotis į partnerystes Vokietijoje, Ispanijoje ar Suomijoje.
Finansavimas, biurokratija ir tai, ko niekas iš anksto neįspėja
Nors programa dosniai finansuojama iš ES biudžeto, procesas nėra visiškai be trinties. Paraiškų teikimo terminai griežti, dokumentų reikia nemažai, o kalbų kompetencijos patikrinimas (dažniausiai per OLS – Online Linguistic Support platformą) tapo standartine dalimi beveik visiems dalyviams. Verta iš anksto pasidomėti:
- ar tavo universitetas ar mokykla apmoka draudimą, ar tai turėsi susitvarkyti pats;
- kokia stipendijos suma priklauso konkrečiai šaliai (didesnio pragyvenimo lygio šalyse ji didesnė);
- ar galima gauti papildomą finansavimą, jei atstovauji socialiai remtinai grupei ar turi negalią – tokiais atvejais Erasmus+ numato papildomas išmokas;
- kada tiksliai reikia grąžinti dokumentus po grįžimo – be jų stipendijos likutis gali užtrukti mėnesius.
Praktinis patarimas: net jei dokumentacija atrodo varginanti, verta ją tvarkyti kruopščiai ir laiku, nes vėlavimai dažniausiai kainuoja ne pinigus, o nervus – institucijos administratoriai paprastai dirba su dešimtimis panašių bylų vienu metu.
Vietoj apibendrinimo: kelionė, kuri keičia daugiau nei atrodo
Jei reikėtų vienu sakiniu apibūdinti, kodėl Erasmus+ išliko tokia gyvybinga trisdešimt su viršumi metų, sakyčiau taip – ji duoda žmonėms progą pamatyti, kad jų pasaulis nebūtinai baigiasi ties gimtojo miesto riba. Lietuvai, kaip nedidelei ir istoriškai nemažai emigracijos patyrusiai šaliai, tai ypač aktualu: programa leidžia žmonėms išvažiuoti struktūruotai, su aiškiu tikslu grįžti, o ne vien „pabandyti laimę“ be plano.
Jei svarstai dalyvauti – nebūtinai lauk paskutinio kurso ar idealaus momento. Kalbėkis su savo tarptautinių ryšių skyriumi jau pirmame ar antrame kurse, žiūrėk į partnerių sąrašą plačiau nei vien populiariausias sostines, ir nebijok rinktis mažesnio miesto universiteto vien todėl, kad jis mažiau žinomas – dažnai būtent ten patirtis būna intensyvesnė ir asmeniškesnė. Ir dar vienas dalykas, kurio niekas nesako garsiai: grįžus namo, adaptacija kartais būna sunkesnė nei pati kelionė – tad jei jauti, kad po Erasmus+ patirties viskas namie atrodo kitaip, tai visiškai normalu. Tiesiog toks yra šios programos poveikis – ji retai kada palieka žmogų tokį patį, koks jis buvo prieš išvažiuodamas.
