Gegužės 1-oji Lietuvai reiškia kur kas daugiau nei pavasario šventę ar Tarptautinę darbo dieną. Būtent 2004 metų gegužės 1-ąją, lygiai vidurnaktį, virš Prezidentūros ir kitų valstybinių pastatų suplevėsavo Europos Sąjungos vėliava – Lietuva oficialiai tapo šio bloko nare. Tą naktį Vilniuje, Kaune ir kituose miestuose vyko šventiniai renginiai, žmonės rinkosi aikštėse, o politikai kalbėjo apie istorinį momentą, užbaigiantį ilgą kelią atgal į Europą, iš kurios šalis buvo išplėšta dešimtmečiams.
Kelias, kuris prasidėjo dar prieš nepriklausomybę
Nors oficiali stojimo data yra 2004-ieji, pats procesas prasidėjo kur kas anksčiau. Iš tiesų, kalbos apie europinę integraciją Lietuvoje sukosi jau atkūrus nepriklausomybę 1990 metais. Tuomet dar buvo neaišku, ar apskritai pavyks išsaugoti valstybingumą, tad apie ES narystę galvota kaip apie tolimą ateities projektą. Situacija pradėjo keistis 1995 metais, kai Lietuva pasirašė Europos sutartį (asociacijos sutartį) su Europos Sąjunga – tai buvo pirmas rimtas žingsnis link glaudesnio bendradarbiavimo.
Oficiali paraiška dėl narystės buvo pateikta 1995 metų gruodžio 8 dieną. Nuo tada prasidėjo ilgas, dažnai varginantis derybų maratonas, apimantis dešimtis skyrių – nuo žemės ūkio ir aplinkosaugos iki teisingumo sistemos ir konkurencijos politikos. Kiekvienas skyrius reikalavo, kad Lietuva pritaikytų savo įstatymus prie ES teisyno, vadinamojo acquis communautaire, kuris tuo metu apėmė dešimtis tūkstančių puslapių teisės aktų.
Kopenhagos kriterijai ir namų darbai
Kad taptum ES nariu, neužtenka vien noro. Egzistuoja vadinamieji Kopenhagos kriterijai, suformuluoti dar 1993 metais – politinis stabilumas, demokratinės institucijos, teisinė valstybė, žmogaus teisių apsauga, veikianti rinkos ekonomika ir gebėjimas atlaikyti konkurencinį spaudimą bendroje rinkoje. Lietuvai teko nemažai padirbėti visose srityse. Buvo reformuojama teismų sistema, stiprinama kova su korupcija, modernizuojama žemės ūkio politika, keičiami maisto saugos standartai.
Vienas iš opesnių klausimų derybose buvo Ignalinos atominė elektrinė – ES reikalavo ją uždaryti dėl saugumo priežasčių (reaktoriai buvo tokio pat tipo kaip Černobylyje). Lietuva sutiko uždaryti abu blokus mainais į finansinę paramą uždarymo procesui ir energetikos sektoriaus pertvarkai. Pirmasis blokas sustabdytas 2004 metais, antrasis – 2009-aisiais.
2003-iųjų referendumas – tautos žodis
Prieš tampant nare, reikėjo dar vieno esminio žingsnio – piliečių pritarimo. 2003 metų gegužės 10–11 dienomis Lietuvoje vyko referendumas dėl narystės Europos Sąjungoje. Rezultatai buvo įspūdingi: dalyvavo apie 63,4 procento rinkėjų, o iš jų net 91,07 procento balsavo „už“. Tai buvo vienas aiškiausių tautos pareikštų pritarimų europinei integracijai visame stojančiųjų šalių rate.
Verta prisiminti, kad diskusijos visuomenėje nebuvo vienareikšmiškos. Dalis žmonių baiminosi dėl suvereniteto praradimo, kiti – dėl žemės ūkio ateities ar galimo darbo jėgos nutekėjimo. Tačiau vyravo įsitikinimas, kad narystė ES – tai grįžimas į natūralią, istoriškai priklausančią erdvę, o kartu ir saugumo garantija po dešimtmečių sovietinės okupacijos.
2004-ieji: penkiolika naujų narių iškart
Lietuva į ES įstojo ne viena – tai buvo vadinamoji „didžioji plėtra“, kai iškart prisijungė dešimt valstybių: Lietuva, Latvija, Estija, Lenkija, Čekija, Slovakija, Vengrija, Slovėnija, Malta ir Kipras. Tai buvo didžiausia ES plėtra istorijoje, iš esmės pakeitusi visą bloko geografinį ir politinį veidą. Sąjunga išaugo nuo 15 iki 25 valstybių narių, o gyventojų skaičius padidėjo daugiau nei 74 milijonais.
Tuometis Lietuvos prezidentas Rolandas Paksas jau buvo pašalintas iš pareigų po apkaltos, tad valstybei atstovavo laikinasis vadovas Artūras Paulauskas, o vėliau – naujai išrinktas Valdas Adamkus. Ministras Pirmininkas tuo metu buvo Algirdas Brazauskas, kurio vyriausybė ir vedė paskutinius derybų etapus.
Kas realiai pasikeitė po narystės
Žmonės dažnai klausia – o kas iš tikrųjų pasikeitė? Atsakymų yra nemažai, ir jie apčiuopiami kasdieniame gyvenime:
- Laisvas judėjimas. Nors pradžioje kai kurios senosios ES šalys taikė pereinamuosius laikotarpius darbo rinkai (pavyzdžiui, Vokietija ir Austrija leido laisvai dirbti tik nuo 2011 metų), dauguma šalių atsivėrė iškart arba per kelerius metus. Tai sukėlė didžiulę emigracijos bangą – šimtai tūkstančių lietuvių išvyko dirbti į Airiją, Jungtinę Karalystę, vėliau Norvegiją ir kitas šalis.
- ES struktūrinė parama. Per beveik dvidešimt metų Lietuva gavo dešimtis milijardų eurų paramos – keliams, mokykloms, ligoninėms, verslo plėtrai, žemės ūkiui modernizuoti. Sunku rasti Lietuvos miestą ar miestelį, kur nebūtų matomi ES vėliavos ženklinti projektai.
- Bendra rinka. Prekyba su kitomis ES šalimis tapo be muitų ir biurokratinių kliūčių, kas paskatino eksportą ir verslo augimą.
- Šengeno erdvė. Nuo 2007 metų gruodžio Lietuva prisijungė prie Šengeno erdvės, kas panaikino pasienio kontrolę su kaimyninėmis ES šalimis – dabar į Lenkiją ar Latviją galima važiuoti be jokių patikrinimų.
- Euro įvedimas. 2015 metų sausio 1 dieną litą pakeitė euras – tai buvo paskutinis didelis žingsnis gilesnės integracijos link.
Ekonominiai skaičiai, kurie kalba patys už save
Statistika rodo aiškų vaizdą. 2004 metais Lietuvos BVP vienam gyventojui, palyginti su ES vidurkiu, siekė kiek daugiau nei 45 procentus. Praėjus dvidešimčiai metų, šis rodiklis priartėjo prie 90 procentų ES vidurkio – tai vienas ryškiausių konvergencijos pavyzdžių visoje Sąjungoje. Žinoma, ne viskas nutiko vien dėl narystės – prisidėjo ir vidiniai reformos, ir globalūs ekonomikos procesai, tačiau ES narystė sudarė sąlygas šiam augimui.
Taip pat verta paminėti, kad Lietuva tapo grynąja ES biudžeto gavėja – tai reiškia, kad į bendrą biudžetą įmoka mažiau, nei gauna paramos forma. Tiesa, ateityje ši pusiausvyra keisis, nes ekonomika stiprėja ir Lietuva palaipsniui artėja prie tų šalių, kurios biudžetą papildo daugiau, nei iš jo gauna.
Praktiniai dalykai, kuriuos verta žinoti
Jeigu domiesi šia tema plačiau ar ruošiesi egzaminui, konkursui ar tiesiog nori tiksliai atsiminti faktus, štai keletas dalykų, kuriuos verta įsiminti:
- Oficiali narystės data – 2004 m. gegužės 1 d.
- Paraiška dėl narystės pateikta – 1995 m. gruodžio 8 d.
- Referendumas dėl narystės vyko – 2003 m. gegužės 10–11 d.
- Kartu su Lietuva į ES įstojo dar 9 valstybės (iš viso 10 naujų narių).
- Šengeno erdvei Lietuva priklauso nuo 2007 metų.
- Eurą Lietuva įsivedė 2015 m. sausio 1 d.
Jei norisi giliau suprasti šį procesą, verta paskaityti apie Kopenhagos kriterijus atskirai – tai padeda suprasti, kodėl stojimo procesas užtruko beveik dešimtmetį, o ne vyko per keletą metų. Taip pat naudinga peržiūrėti, kaip skyrėsi pereinamieji laikotarpiai skirtingoms šalims – ne visos ES valstybės iškart atvėrė darbo rinką naujoms narėms, ir tai turėjo didelės įtakos migracijos srautams.
Dvidešimt metų vėliau: ką ta data reiškia šiandien
Žvelgiant atgal, 2004 metų gegužės 1-oji buvo ne tik biurokratinis aktas ar teisinių dokumentų pasirašymas – tai simboliškai reiškė, kad Lietuva grįžo ten, kur, daugelio nuomone, visada ir priklausė. Po penkiasdešimties sovietinės okupacijos metų ir dešimtmečio sunkių pereinamojo laikotarpio reformų, narystė ES tapo tam tikru patvirtinimu, kad pasirinktas kelias buvo teisingas.
Šiandien, po dviejų dešimtmečių, Lietuva jau nebe „nauja narė“, o pilnavertė ES dalis, aktyviai dalyvaujanti sprendimų priėmime, turinti savo atstovus Europos Parlamente, Europos Komisijoje ir kitose institucijose. Kai kada pamirštama, kad dar prieš dvidešimt metų daugelis abejojo, ar maža Baltijos valstybė sugebės prisitaikyti prie griežtų ES standartų. Faktai rodo, kad ne tik prisitaikė, bet ir tapo vienu ryškiausių ekonominės konvergencijos pavyzdžių visame regione.
Tad kai kas nors paklaus, kada Lietuva įstojo į Europos Sąjungą, atsakymas – 2004 metų gegužės 1 diena – yra tik pradžia istorijos, kurioje slypi ir ilgas derybų kelias, ir tautos valia pareikšta referendume, ir konkretūs pokyčiai, kuriuos kasdien jaučia kiekvienas, važiuojantis be sienos kontrolės į kaimynines šalis ar naudojantis euru vietoj lito.
