Lietuva – viena iš tų vietų Europoje, kur erkės jaučiasi kaip namie. Miškingi plotai, drėgni pievų pakraščiai, net miesto parkai ir kiemeliai su aukšta žole – visur gali tykoti mažas, bet gan pavojingas padaras. Erkinis encefalitas ir Laimo liga (borelijozė) – dvi ligos, kurios Lietuvoje minimos taip dažnai, kad jau tapo tarsi vasaros sezono dalimi, panašiai kaip grybavimas ar uogavimas. Tik čia jau ne apie malonumą, o apie sveikatos riziką, kurią verta pažinti geriau.
Kodėl Lietuva – erkių kraštas
Klimatas, drėgmė, miškų procentas – visa tai sudaro puikias sąlygas erkėms daugintis. Lietuva patenka į tuos Europos regionus, kur erkinio encefalito paplitimas laikomas vienu didžiausių žemyne, greta Latvijos, Estijos, dalies Rusijos ir Skandinavijos šalių. Statistika kasmet primena tą patį – šimtai užsikrėtimo atvejų, dažnai su rimtais neurologiniais padariniais.
Įdomu tai, kad erkės aktyvios ne tik vasarą. Kai temperatūra pakyla virš 5–7 laipsnių, jos jau gali kandžioti – taigi rizika egzistuoja nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens, o šiltomis žiemomis kartais net žiemą. Tai reiškia, kad budrumas negali būti sezoninis reikalas.
Erkinis encefalitas: kas tai ir kuo pavojingas
Erkinis encefalitas – virusinė liga, kurią sukelia flavivirusų šeimai priklausantis erkinio encefalito virusas. Jis patenka į organizmą per erkės įkandimą, kartais – itin retai – per neperdirbtą pieną iš užsikrėtusių gyvulių. Liga dažnai turi dvi fazes. Pirmoji primena gripą – karščiavimas, galvos skausmas, nuovargis. Po kelių dienų būklė lyg ir pagerėja, bet tada ateina antroji, pavojingesnė fazė, kai virusas pasiekia centrinę nervų sistemą. Tuomet gali išsivystyti meningitas, encefalitas ar net meningoencefalitas.
Pasekmės būna įvairios – nuo lengvo galvos skausmo iki ilgalaikių neurologinių sutrikimų, atminties problemų, paralyžiaus. Kai kuriems pacientams liga palieka pėdsaką visam gyvenimui. Deja, specifinio gydymo nuo šio viruso nėra – medikai gali tik palengvinti simptomus ir laukti, kol organizmas pats susitvarko su infekcija.
Laimo liga: bakterija, kuri veikia skirtingai
Laimo liga (borelijozė) – visai kitokia istorija, nors ją irgi perneša erkės. Šią ligą sukelia bakterijos iš Borrelia genties. Skirtingai nuo encefalito viruso, borelijos gyvenimas organizme dažnai palieka aiškų ženklą – žiedinį paraudimą aplink įkandimo vietą, vadinamą erythema migrans. Tai vienas iš patikimiausių ženklų, leidžiančių įtarti ligą dar anksti.
Problema ta, kad ne visada šis paraudimas atsiranda arba jis būna neryškus, todėl žmonės kartais praleidžia pirminį etapą. Vėliau liga gali pereisti į sąnarių, širdies ar net nervų sistemos pažeidimus. Chroniška borelijozė – tema, apie kurią diskutuojama ir mokslo pasaulyje, nes simptomai kartais išlieka ilgai net po gydymo antibiotikais.
Kaip atskirti šias dvi ligas
Nors abi ligas platina ta pati erkė, jos elgiasi skirtingai. Erkinis encefalitas – virusinė liga, kurios negalima gydyti antibiotikais, o vakcina yra veiksmingiausia apsaugos priemonė. Laimo liga – bakterinė infekcija, kurią laiku pastebėjus galima sėkmingai išgydyti antibiotikais.
Kitas skirtumas – užsikrėtimo greitis. Encefalito virusas gali patekti į kraują vos per kelias minutes po įkandimo, todėl net greitas erkės pašalinimas ne visada apsaugo. Borelijos dažniausiai reikalauja ilgesnio kontakto – paprastai 24–48 valandų, kol bakterija patenka iš erkės žarnyno į žmogaus organizmą. Todėl erkės pašalinimas per pirmąsias valandas ženkliai sumažina Laimo ligos riziką, bet nebūtinai apsaugo nuo encefalito.
Vakcinacija – geriausias draugas prieš encefalitą
Lietuvoje vakcina nuo erkinio encefalito rekomenduojama beveik visiems, gyvenantiems ar dažnai lankantis miškingose, žolėtose vietovėse. Skiepijimo schema paprastai apima tris dozes, o vėliau reikalingi pakartotiniai skiepai kas kelerius metus. Tai vienintelė patikima apsauga nuo šios ligos, nes gydymo nuo paties viruso nėra.
Kartais žmonės klausia, ar verta skiepytis, jei erkės kandžioja retai. Atsakymas dažniausiai – taip, nes liga gali palikti rimtus padarinius, o vakcina yra saugi ir efektyvi. Ypač tai aktualu vaikams, kurie daug laiko leidžia lauke, ir suaugusiems, dirbantiems miškuose, žemės ūkyje ar tiesiog mėgstantiems gamtą.
Kaip elgtis po įkandimo
Radus erkę, svarbiausia – ją kuo greičiau ir tinkamai pašalinti. Naudojamos specialios pincetės ar erkių tempimo įrankiai, traukiant tiesiai, be sukimo ar spaudimo į kūną. Po pašalinimo vietą reikėtų dezinfekuoti ir stebėti kelias savaites – ar neatsiranda paraudimas, karščiavimas, silpnumas.
Jei atsiranda žiedinis paraudimas ar bet kokie neįprasti simptomai, verta kreiptis į gydytoją. Kai kuriose vietovėse galima atlikti erkės tyrimą – patikrinti, ar ji neužkrėsta encefalito virusu ar borelijomis. Tai padeda greičiau nuspręsti dėl tolimesnių veiksmų.
Prevencija kasdienybėje
Apsauga nuo erkių – ne vien apie vakciną. Einant į mišką ar aukštą žolę, verta rengtis šviesiais drabužiais, kad erkę būtų lengviau pastebėti, kelnes kišti į kojines, naudoti repelentus. Grįžus namo, patikrinti visą kūną, ypač paslėptas vietas – už ausų, po kelių raukšlėmis, plaukuotą galvos odą.
Naminiai gyvūnai taip pat gali parnešti erkes į namus, todėl juos verta tikrinti po kiekvieno pasivaikščiojimo. Vaikams ypač svarbu paaiškinti, kad po žaidimų lauke reikia patikrinti odą – jie dažnai būna arčiausiai žolės ir krūmų.
Kelios mintys, kurias verta pasiimti su savimi į mišką
Erkinis encefalitas ir Laimo liga – tarsi du skirtingi personažai toje pačioje istorijoje, kurią pasakoja mažytė erkė. Vienas – virusinis, agresyvesnis, bet nuo jo galima apsisaugoti vakcina. Kitas – bakterinis, klastingesnis savo tyla, bet gerai gydomas laiku pastebėjus. Abu reikalauja pagarbos, o ne panikos.
Praktiškiausias patarimas gal skambėtų taip: skiepykitės, jei dažnai būnate gamtoje, tikrinkitės kūną po kiekvienos išvykos į mišką ar parką, o pastebėję erkę – nedelskite jos pašalinti. Ir jei kada nors ant odos pamatysite tą keistą raudoną žiedą – nelaukite, kol jis išnyks savaime. Gamta Lietuvoje dosni, bet kartais reikalauja budrumo, o ne vien žavėjimosi.
