Nerimas – jausmas, kurį bent kartą gyvenime patyrė kiekvienas. Egzaminas, pokalbis dėl darbo, laukimas prie gydytojo kabineto durų – visa tai sukelia tam tikrą įtampą, kuri natūraliai praeina, kai situacija baigiasi. Bet kai nerimas atsiranda be aiškios priežasties, trunka mėnesius ar metus ir pradeda diktuoti, kur eiti, ką sakyti ar net ar verta ryte keltis iš lovos, kalbame apie kitokį dalyką – nerimo sutrikimą. Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, tai vienas dažniausių psichikos sveikatos negalavimų, tačiau apie jį vis dar kalbama pernelyg mažai, dažnai su gėda ar nuolaida „nusiraminsi, praeis“.
Kas skiria įprastą nerimą nuo sutrikimo
Nerimas savaime nėra liga – tai evoliuciškai naudinga emocija, kuri kadaise saugojo protėvius nuo tigrų ir kitų pavojų. Šiandien tas pats mechanizmas įsijungia dėl skolų, sveikatos baimių ar santykių problemų. Klausimas ne tai, ar žmogus jaučia nerimą, o kiek jis proporcingas situacijai ir kiek trukdo gyventi.
Psichiatrai, vertindami, ar reikia kalbėti apie sutrikimą, žiūri į kelis kriterijus: trukmę (paprastai bent šeši mėnesiai nuolatinio ar pasikartojančio nerimo), intensyvumą, funkcionavimo pablogėjimą (darbe, santykiuose, buityje) ir tai, ar nerimas neproporcingas realiai grėsmei. Žmogus, kuris kelias dienas nerimauja prieš operaciją, veikia normaliai. Žmogus, kuris kelis metus negali užmigti, nes bijo, kad kažkas atsitiks jo vaikams, kai jie tiesiog eina į mokyklą, – tai jau kitas atvejis.
Pagrindinės nerimo sutrikimų formos
Nerimo sutrikimai nėra vienalytis reikalas – po šiuo terminu slepiasi bent keletas gana skirtingų būklių, kurias verta atskirti, nes ir gydymas, ir prognozė kiek skiriasi.
- Generalizuotas nerimo sutrikimas (GNS). Tai lėtinis, „išsiliejęs“ nerimas dėl daugybės gyvenimo sferų – sveikatos, pinigų, darbo, artimųjų. Žmogus dažnai sako: „aš tiesiog nuolat nerimauju, net kai visai nėra dėl ko“.
- Panikos sutrikimas. Pasikartojantys panikos priepuoliai – staigus, be aiškios priežasties kylantis intensyvus baimės jausmas su fiziniais simptomais (dažnas širdies plakimas, dusulys, drebulys, jausmas, kad tuoj mirsi ar išeisi iš proto). Priepuolis dažniausiai trunka 10–20 minučių, tačiau baimė, kad jis vėl pasikartos, gali kankinti nuolat.
- Socialinis nerimo sutrikimas (socialinė fobija). Intensyvi baimė būti vertinamam, pažemintam ar sugėdintam kitų žmonių akivaizdoje. Kalbėjimas viešai, valgymas kavinėje su kitais, net skambutis telefonu gali sukelti didžiulę įtampą.
- Specifinės fobijos. Iracionali baimė konkretaus objekto ar situacijos – vorų, aukščio, uždarų patalpų, skraidymo. Racionaliai žmogus žino, kad grėsmė minimali, tačiau kontrolė emocijai neveikia.
- Agorafobija. Baimė atsidurti vietose ar situacijose, iš kurių sunku pabėgti arba kur nesulauktum pagalbos – viešasis transportas, minios, atviros erdvės. Sunkiais atvejais žmogus praktiškai neišeina iš namų.
- Separacijos nerimo sutrikimas. Nors dažniausiai siejamas su vaikais, gali pasireikšti ir suaugusiesiems – nepakeliama baimė būti atskirtam nuo artimo žmogaus.
Verta pridurti, kad nerimo sutrikimai gan dažnai eina koja kojon su depresija – vienam žmogui gali persipinti keli sutrikimai vienu metu, ir tai visiškai nėra retenybė.
Kodėl tai atsitinka
Nerimo sutrikimų priežastys niekada nėra viena – tai visada mišinys iš kelių faktorių, kurie susikloja tam tikru gyvenimo momentu.
Biologija. Genetinis polinkis tikrai egzistuoja – jei tėvai ar artimi giminaičiai kentėjo nuo nerimo, rizika didesnė. Taip pat svarbų vaidmenį vaidina neurotransmiterių (serotonino, GABA, noradrenalino) disbalansas smegenyse, ypač migdoliniame kūne ir prefrontalinėje žievėje – srityse, atsakingose už baimės apdorojimą.
Ankstyva patirtis. Vaikystės trauma, nuolatinis kritikavimas, netikra ar nesaugi aplinka namuose gali „nustatyti“ nervų sistemą į nuolatinę parengties būseną, kuri suaugus pasireiškia kaip lėtinis nerimas.
Gyvenimo įvykiai. Skyrybos, artimo žmogaus mirtis, darbo praradimas, sunki liga, finansinės problemos – visa tai gali tapti trigeriu, kuris „paleidžia“ sutrikimą žmogui, jau turinčiam polinkį.
Asmenybės bruožai. Perfekcionizmas, polinkis viską kontroliuoti, žemas savęs vertinimas ar padidėjęs jautrumas kritikai statistiškai susiję su didesne nerimo sutrikimų rizika.
Kūno sveikata. Skydliaukės ligos, širdies ritmo sutrikimai, per didelis kofeino kiekis, kai kurie vaistai ar net lėtinis miego trūkumas gali imituoti arba sustiprinti nerimo simptomus. Todėl gydytojai visada pirmiausia patikrina, ar nėra fizinės priežasties.
Kaip tai jaučiasi iš vidaus
Nerimo sutrikimai retai apsiriboja vien „galvos“ nerimastingumu – kūnas dažniausiai reaguoja net stipriau nei protas.
Fiziniai požymiai gali apimti raumenų įtampą (ypač kaklo ir pečių srityje), nuolatinį nuovargį, miego problemas – tiek užmigimo, tiek per dažnus nubudimus, virškinimo sistemos sutrikimus, galvos svaigimą, prakaitavimą, drebulį, dažną širdies plakimą, spaudimą krūtinėje ar gerklėje. Kai kurie žmonės metų metus vaikšto pas gastroenterologus ar kardiologus, kol pagaliau paaiškėja, kad priežastis – nerimas.
Psichologiniai požymiai – nuolatinis jausmas, kad kažkas negerai nutiks, sunkumas susikaupti, dirglumas, nesugebėjimas „išjungti“ minčių, katastrofizavimas (visada įsivaizduojamas pats blogiausias scenarijus), vengimo elgesys – žmogus pradeda atsisakyti veiklų, kelionių, socialinių susitikimų, tik kad išvengtų nerimo šaltinio. Kartais tai tampa uždaru ratu: kuo daugiau vengiama, tuo baimė stiprėja, nes smegenys negauna patvirtinimo, kad situacija saugi.
Diagnostika ir kur kreiptis Lietuvoje
Diagnozę gali nustatyti psichiatras, kartais – šeimos gydytojas, tačiau pastarasis paprastai nukreipia toliau, jei simptomai reikšmingi. Diagnostinis procesas Lietuvoje remiasi TLK-10 (o pamažu ir naujesne TLK-11) klasifikacija, kurioje aprašyti konkretūs kriterijai kiekvienam sutrikimo tipui.
Pirmasis žingsnis dažniausiai – apsilankymas pas šeimos gydytoją, kuris gali atlikti pagrindinius kraujo tyrimus (patikrinti skydliaukę, gliukozės lygį) ir, jei reikia, išrašyti nukreipimą pas psichiatrą. Psichiatro konsultacijos, kaip ir psichoterapeuto paslaugos daugelyje psichikos sveikatos centrų, gali būti apmokamos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto – verta pasidomėti konkrečiu centru, nes sąlygos ir eilės skiriasi priklausomai nuo miesto.
Didesniuose miestuose veikia psichikos sveikatos centrai, kuriuose galima gauti tiek medikamentinę, tiek psichoterapinę pagalbą. Kilus krizei ar minčių apie savižalą, veikia Emocinės paramos tarnybos ir „Vilties linija“ – anonimiškai, nemokamai, visą parą.
Gydymo kelias – ne stebuklas, o procesas
Geros žinios: nerimo sutrikimai gydomi vieni sėkmingiausiai iš visų psichikos sutrikimų, kai gydymas parenkamas laiku ir tinkamai.
Psichoterapija. Kognityvinė-elgesio terapija (KET) turi stipriausią mokslinį pagrindimą – ji moko atpažinti iracionalias mintis, keisti vengimo elgesį ir palaipsniui susidurti su baimę keliančiomis situacijomis (tzv. eksponavimo technikos). Taip pat naudojama priėmimo ir įsipareigojimo terapija (ACT), schemų terapija, kai kuriais atvejais – psichodinaminė terapija, jei nerimas siejamas su gilesnėmis, ilgamečiais nesuvoktomis patirtimis.
Medikamentai. Dažniausiai skiriami SSRI (selektyvūs serotonino reabsorbcijos inhibitoriai) arba SNRI grupės antidepresantai – jie veikia ne akimirksniu, poveikis paprastai jaučiamas po 2–6 savaičių, todėl svarbu neatsisakyti gydymo per anksti. Benzodiazepinai gali greitai numalšinti ūminę ataką, tačiau dėl priklausomybės rizikos skiriami trumpam ir atsargiai, ne kaip ilgalaikis sprendimas.
Kombinacija. Dažniausiai geriausius rezultatus duoda terapijos ir medikamentų kombinacija, ypač sunkesniais atvejais. Lengvesniais – kartais pakanka vien psichoterapijos ar gyvenimo būdo pokyčių.
Kas gali padėti kasdien, be gydytojo kabineto
Profesionali pagalba svarbiausia, tačiau daug kas priklauso ir nuo to, kaip žmogus tvarkosi su nerimu tarp seansų.
- Kvėpavimo pratimai. Lėtas, gilus kvėpavimas (pvz., 4 sekundes įkvėpti, 6 sekundes iškvėpti) tiesiogiai veikia autonominę nervų sistemą ir gali sumažinti ūmų nerimo priepuolį per kelias minutes.
- Fizinis aktyvumas. Reguliarus judėjimas – ne būtinai sportas, gali būti tiesiog pasivaikščiojimas – įrodytai sumažina nerimo lygį, nes suderina kortizolio ir endorfinų balansą.
- Kofeino ir alkoholio ribojimas. Kofeinas gali imituoti panikos priepuolio simptomus, alkoholis trumpam nuramina, bet ilgainiui didina nerimą, sutrikdydamas miego kokybę.
- Miego higiena. Nuolatinis miego trūkumas – vienas stipriausių nerimo katalizatorių. Verta rūpintis pastoviu ėjimo miegoti laiku, ekranų vengimu prieš miegą.
- Sąmoningumo praktikos. Meditacija, kūno skenavimas, dienoraščio rašymas padeda pastebėti minčių sroves nesileidžiant į jas visa galva.
- Vengimo ratas. Svarbu palaipsniui, saugiai grįžti prie vengiamų situacijų, nes ilgainiui vengimas tik sustiprina baimę – tai vienas dažniausiai pamirštamų dalykų savarankiškai bandant susitvarkyti.
Svarbu nepainioti šių priemonių su gydymu – jos veikia kaip pagalba, papildantis, ne pakeičiantis specialisto darbą, ypač kai simptomai vidutinio ar sunkaus laipsnio.
Kai nerimauja artimas žmogus
Dažnai sunkiausia ne pačiam nerimauti, o stebėti, kaip kenčia artimasis, ir nežinoti, kaip padėti. Keletas dalykų, kurie iš tiesų veikia: klausytis nesiūlant iš karto sprendimų, nesakyti „nusiramink“ ar „nėra dėl ko nerimauti“ – tai tik sustiprina jausmą, kad žmogus nesuprastas. Verta paklausti tiesiog: „ko tau šiuo metu reikia – patarimo ar tiesiog, kad būčiau šalia?“. Skatinti kreiptis pagalbos, bet neversti, nespausti – sprendimas turi likti žmogaus. Ir svarbu rūpintis savimi – gyvenant su nerimaujančiu žmogumi lengva „perimti“ dalį jo įtampos, todėl ribos ir savo psichinė higiena taip pat turi reikšmę.
Vietoj išvadų – kelios tiesos, kurias verta prisiminti
Nerimas nėra charakterio trūkumas ar silpnumo ženklas – tai smegenų signalizacijos sistema, kuri kartais tiesiog per jautriai sureaguoja. Sutrikimu jį pavadinti verta ne tam, kad primestume ligos etiketę, o tam, kad būtų aiškiau, kada laikas kreiptis pagalbos, o kada tai tiesiog gyvenimo dalis, su kuria galima susitvarkyti pačiam.
Jei nerimas trukdo dirbti, miegoti, palaikyti santykius ar tiesiog mėgautis diena – tai signalas, ne kaltinimas. Lietuvoje pagalbos sistema toli gražu nėra tobula, eilės kartais ilgos, tačiau ji egzistuoja ir palaipsniui plečiasi – veikia daugiau psichikos sveikatos centrų, daugiau psichoterapeutų, daugiau atviro kalbėjimo tema, kuri prieš dešimtmetį buvo praktiškai tabu. Kreiptis pagalbos nereiškia pripažinti pralaimėjimą – tai reiškia pasirinkti, kad su nerimu nebūtina gyventi vienam ir kad jį galima, su tinkama pagalba, iš tiesų sumažinti, o kartais ir visiškai įveikti.
