Kai vakare pažvelgi į dangų ir pastebi ryškų tašką, kuris nemirksi kaip žvaigždės – greičiausiai tai planeta. Saulės sistemoje jų yra aštuonios, ir kiekviena turi savo charakterį, savo istoriją bei savo vietą toje didžiulėje kosminėje šachmatų lentoje, kurios centre sukasi Saulė. Lietuviai, žvelgdami į naktinį dangų dar prieš tūkstančius metų, tikrai matė bent kelias iš jų – Venerą, Marsą, Jupiterį, Saturną – nors tuo metu jos buvo laikomos dievybėmis ar ženklais, o ne uolėtais ar dujiniais pasauliais. Šiandien apie planetas žinome kur kas daugiau, tačiau smalsumas, matyt, niekur nedingo.
Kas apskritai laikoma planeta
Šis klausimas nėra toks paprastas, kaip gali pasirodyti. 2006 metais Tarptautinė astronomijos sąjunga priėmė sprendimą, kuris nemažai kam sugadino nuotaiką – Plutonas nebeteko planetos statuso. Kad dangaus kūnas būtų vadinamas planeta, jis turi atitikti tris sąlygas: skrieti aplink Saulę, turėti pakankamai masės, kad įgytų beveik apvalią formą dėl savo gravitacijos, ir – čia esmė – „išvalyti“ savo orbitos aplinką nuo kitų panašaus dydžio objektų. Plutonas trečiosios sąlygos neatitinka, nes jo orbitos zonoje yra daugybė kitų Kuiperio juostos objektų. Todėl dabar jis priskiriamas nykštukinėms planetoms, kartu su Ceres, Eris ir kitais tolimais kūnais.
Įdomu, kad ši definicija kai kuriems mokslininkams vis dar kelia ginčų – ne visos disciplinos, dirbančios su egzoplanetomis ar planetų geologija, ja vadovaujasi. Bet klasikinėje astronomijoje šiandien kalbama apie aštuonias planetas.
Uolinės planetos – artimieji kaimynai
Merkurijus, Venera, Žemė ir Marsas sudaro vidinę Saulės sistemos dalį. Jas vienija tai, kad visos jos yra santykinai nedidelės, turi kietą, uolienų paviršių ir metalinę šerdį. Merkurijus – arčiausiai Saulės esanti planeta, kurios paviršius primena Mėnulį, išraižytas kraterių, o temperatūrų skirtumas tarp dienos ir nakties ten siekia kelis šimtus laipsnių, nes atmosferos praktiškai nėra.
Venera dažnai vadinama Žemės sesele dėl panašaus dydžio, tačiau tuo panašumai ir baigiasi. Jos atmosfera – tirštas anglies dioksido sluoksnis su sieros rūgšties debesimis, o paviršiaus temperatūra viršija 460 laipsnių Celsijaus – karščiausia iš visų planetų, net karštesnė nei Merkurijus, nors ir toliau nuo Saulės. Kaltininkas – šiltnamio efektas, pasiekęs kraštutinę formą.
Marsas, raudonoji planeta, ilgą laiką traukia žmonių vaizduotę, nes atrodo labiausiai tinkama tolimesniems tyrinėjimams ar net kolonizacijai. Ten yra sezoniniai pokyčiai, poliariniai ledynai, seniai išdžiūvusios upių vagos – įrodymai, kad kažkada Marse galėjo tekėti vanduo. Kaip tik dėl to jis tapo pagrindiniu roverų ir misijų taikiniu.
Dujiniai milžinai ir jų karalystė
Peržengus asteroidų juostą tarp Marso ir Jupiterio, prasideda visai kitas pasaulis. Jupiteris – didžiausia sistemos planeta, tokia masyvi, kad joje sutilptų daugiau nei tūkstantis Žemių. Jo garsioji Didžioji Raudonoji Dėmė – tai audra, siaučianti jau bent kelis šimtus metų, galbūt ilgiau. Jupiteris turi dešimtis palydovų, o keturi didžiausi – Ganimedas, Kalisto, Ijo ir Europa – patys savaime primena mažas planetas.
Saturnas žinomas dėl savo žiedų, kurie iš tiesų sudaryti iš ledo gabalų, uolienų nuolaužų ir dulkių. Nors žiedus turi ir kitos dujinės planetos, Saturno sistema yra tikrai įspūdingiausia ir matoma net pro nedidelį teleskopą. Jo palydovas Titanas – vienintelis Saulės sistemoje turintis tankią atmosferą ir skysčio ežerus paviršiuje, tiesa, tie ežerai sudaryti ne iš vandens, o iš skysto metano.
Ledinės tolimybės – Uranas ir Neptūnas
Šios dvi planetos dažnai lieka šešėlyje, nes jos toli, sunkiai matomos ir mažiau ištirtos – tik viena erdvėlaivio misija, „Voyager 2“, praskrido pro jas devintajame dešimtmetyje. Uranas išsiskiria tuo, kad sukasi tarsi „gulėdamas ant šono“ – jo ašies polinkis siekia beveik 98 laipsnius. Manoma, kad kadaise jį smogė didžiulis objektas, apvertęs planetą.
Neptūnas – tolimiausia oficiali planeta, mėlynas dėl metano atmosferoje, ir žinomas dėl stipriausių vėjų sistemoje, siekiančių apie du tūkstančius kilometrų per valandą. Jo palydovas Tritonas skrieja priešinga kryptimi nei planetos sukimasis, o tai leidžia manyti, kad jis buvo „pagautas“ Neptūno gravitacijos, o ne susiformavo kartu su planeta.
Kaip planetas galima stebėti iš Lietuvos
Nereikia turėti profesionalaus teleskopo, kad pamatytum bent kelias planetas – užtenka žinoti, kada ir kur žiūrėti. Venera – ryškiausias objektas naktiniame danguje po Mėnulio, ją dažnai vadina „ryto“ ar „vakaro žvaigžde“, priklausomai nuo to, kurioje danguje ji šviečia. Jupiterį ir Saturną galima atskirti nuo žvaigždžių pagal tai, kad jie nemirksi – jų šviesa lygi ir stabili. Su paprastu binokliu jau galima įžvelgti Jupiterio palydovus kaip mažus taškelius šalia planetos.
Geriausias laikas stebėjimams – tamsios naktys toliau nuo miesto šviesų, idealiai rudenį ar žiemą, kai oras skaidresnis. Astronomijos mėgėjams verta pasidomėti planetų padėties kalendoriais internete – ten nurodoma, kada kuri planeta yra „opozicijoje“, tai yra artimiausiai Žemei ir todėl geriausiai matoma.
Kelios klaidingos nuomonės, kurias verta ištaisyti
Dažnai girdima, kad Marsas žmogaus akiai atrodo ryškiai raudonas kaip nuotraukose – iš tiesų jis atrodo daugiau oranžinis ar rausvas taškas, ir tik per teleskopą matomos raudonų atspalvių niuansai. Kitas populiarus mitas – kad Saturno žiedai yra vientisas kietas darinys, nors iš tiesų tai milijonai atskirų dalelių, besisukančių savo orbitomis. Ir dar vienas dažnas nesusipratimas: Plutono „degradavimas“ nereiškia, kad jis tapo mažiau įdomus ar nustojo egzistuoti – tiesiog pasikeitė klasifikacija, o pats objektas liko toks pat, koks buvo.
Vietoj taško – žvilgsnis į tolesnę erdvę
Aštuonios planetos – tai tik pati arčiausia dalis kur kas didesnio paveikslo. Už Neptūno tęsiasi Kuiperio juosta su Plutonu ir kitais ledo pasauliais, o dar toliau – hipotetinis Oorto debesis, iš kurio, manoma, atkeliauja kometos. Kiekviena planeta, nesvarbu, ar tai uolėtas Marsas, ar dujinis Jupiteris, yra tarsi savitas eksperimentas, parodantis, kaip skirtingai gali susiklostyti panašios pradinės sąlygos – tas pats debesis dujų ir dulkių, ta pati Saulė centre, o rezultatai – nuo išdegusio Merkurijaus iki ledinio Neptūno.
Jei norisi pačiam pajusti tą ryšį su dangumi, patarimas paprastas: pasižiūrėk planetų judėjimo kalendorių, išeik vakare į tamsesnę vietą ir tiesiog paieškok to nemirksinčio taško. Nebūtina turėti brangios įrangos ar specialaus išsilavinimo – užtenka smalsumo, kurį turėjo ir mūsų protėviai, žiūrėdami į tą patį dangų prieš šimtus kartų. Tik dabar žinome, kad tie taškai – ne dievybės, o tikri, apčiuopiami pasauliai, kuriuos jau ne kartą aplankė žmogaus sukurti erdvėlaiviai.
