Kai kalbame apie XX amžiaus simbolius, sunku rasti ką nors iškalbingesnio už Berlyno sieną. Tai buvo ne tik betono ir spygliuotos vielos konstrukcija, bet ir viso pasaulio padalijimo į dvi stovyklas įsikūnijimas. Lietuviams ši tema skamba ypač artimai – juk mūsų pačių šalis dešimtmečius gyveno už geležinės uždangos, o Berlyno sienos griūtis 1989 metais tapo vienu iš ženklų, jog senoji tvarka byra ir Baltijos šalims taip pat atsiveria durys į laisvę.
Padalintas miestas, padalinta Europa
Viskas prasidėjo dar 1945-aisiais, kai sąjungininkai – JAV, Didžioji Britanija, Prancūzija ir Sovietų Sąjunga – po Antrojo pasaulinio karo pasidalijo pralaimėjusią Vokietiją į keturias okupacines zonas. Berlynas, nors ir gulėjo giliai sovietinėje zonoje, taip pat buvo padalintas į keturias dalis. Iš pradžių tai atrodė kaip laikina administracinė priemonė, tačiau greitai paaiškėjo, kad Vakarų ir Rytų sąjungininkų vizijos dėl Vokietijos ateities skiriasi iš esmės.
1949 metais oficialiai susiformavo dvi valstybės – Vokietijos Federacinė Respublika Vakaruose ir Vokietijos Demokratinė Respublika Rytuose. Berlynas liko kaip savotiška anomalija – Vakarų Berlynas, apsuptas rytinės teritorijos iš visų pusių, tapo lyg sala kapitalistinio pasaulio viduryje. Ir būtent per šią salą tekėjo milžiniškas žmonių srautas – rytų vokiečiai, nepatenkinti gyvenimu socialistinėje sistemoje, tiesiog persikeldavo į vakarinę miesto pusę ir iš ten – į likusią Vakarų Vokietiją.
Kodėl reikėjo statyti sieną
Skaičiai kalba patys už save – nuo 1949 iki 1961 metų iš Rytų Vokietijos į Vakarus pabėgo apie 2,5–3 milijonai žmonių. Tai buvo ne tik demografinė, bet ir ekonominė katastrofa: bėgo dažniausiai jauni, išsilavinę, kvalifikuoti specialistai – gydytojai, inžinieriai, mokytojai. Vokietijos Demokratinė Respublika tiesiog tuštėjo iš vidaus.
Sovietų Sąjungos ir Rytų Vokietijos vadovybė suprato, kad jei situacija nesikeis, valstybė gali žlugti dar prieš gerai nespėjus jai susikurti. Todėl 1961 metų rugpjūčio 13-osios naktį, praktiškai per kelias valandas, Rytų Berlyno pusėje pradėta tiesti spygliuota viela, o vėliau – ir betoninė siena. Berlyno gyventojai nubudo padalintame mieste – šeimos, kurios vakare dar galėjo susitikti kavinėje, ryte jau nebegalėjo net paskambinti vienas kitam.
Kaip atrodė siena iš tikrųjų
Populiarioje vaizduotėje siena dažnai suprantama kaip vientisa betoninė juosta, tačiau iš tikrųjų tai buvo daug sudėtingesnė sistema, kurią istorikai vadina „mirties juosta“. Ją sudarė:
- pagrindinė betoninė siena, aukštumu siekianti apie 3,6 metro;
- antra, vidinė siena, skirianti pasienio zoną nuo likusios Rytų Vokietijos teritorijos;
- tarp šių dviejų sienų esanti niekieno žemė su smėliu, kuriame matytųsi pėdsakai;
- sargybos bokštai su ginkluotais kareiviais, turėjusiais įsakymą šaudyti į bandančius bėgti;
- prožektoriai, šunys, prieštankiniai užtvarai ir signalizacijos sistemos.
Bendras sienos ilgis siekė apie 155 kilometrus, iš kurių didžioji dalis juosė patį Berlyną, o likusi dalis skyrė Vakarų Berlyną nuo aplinkinės Rytų Vokietijos teritorijos. Tai buvo viena tankiausiai saugomų sienų pasaulio istorijoje.
Bandymai pabėgti ir žmonių likimai
Nepaisant pavojaus, žmonės vis tiek bandė bėgti. Istorijos byloja apie tunelius, kastus po žeme rankomis ištisus mėnesius, apie oro balionus, kuriais šeimos skrisdavo per naktį, apie automobilius su paslėptomis erdvėmis, net apie plaukimą per kanalus. Vieni bandymai baigdavosi sėkmingai ir tapdavo legendomis, kiti – tragiškai.
Oficialiais duomenimis, prie sienos žuvo mažiausiai 140 žmonių, nors istorikai mano, kad realus skaičius gali būti didesnis. Vienas iš žinomiausių atvejų – Peterio Fechterio istorija: 1962 metais aštuoniolikmetis vaikinas buvo sušaudytas bandydamas peršokti sieną ir keletą valandų mirė niekieno žemėje, kol nei rytų, nei vakarų pareigūnai nesiryžo jam padėti, bijodami tarptautinio incidento. Ši istorija tapo simboliu, rodančiu, kokia absurdiška ir žiauri buvo visa sistema.
Siena kaip Šaltojo karo scena
Berlyno siena greitai tapo ne tik fizine kliūtimi, bet ir propagandiniu, politiniu simboliu. Prezidentas Johnas F. Kennedy 1963 metais, stovėdamas prie sienos, pasakė garsiąją frazę „Ich bin ein Berliner“, parodydamas, kad Vakarų pasaulis solidarizuojasi su padalinto miesto gyventojais. Vėliau, 1987 metais, Ronaldas Reaganas, kalbėdamas prie Brandenburgo vartų, ištarė ne mažiau žinomus žodžius: „Mister Gorbachev, tear down this wall!“
Šie momentai rodo, kaip vienas objektas – tiesiog siena mieste – tapo viso pasaulio dėmesio centru, kuriame susikirto dvi ideologijos, du gyvenimo būdai, dvi vizijos apie tai, kaip turėtų atrodyti žmonių laisvė.
1989-ieji: naktis, pakeitusi viską
Lapkričio 9-osios vakaras Rytų Vokietijoje turėjo prasidėti kaip įprastai, tačiau dėl biurokratinės klaidos – vienas partijos atstovas spaudos konferencijoje netiksliai atsakė į klausimą apie naujas kelionių taisykles – žmonės nusprendė, kad siena atveriama nedelsiant. Minios susirinko prie kontrolės punktų, sargybiniai, negavę jokių aiškių instrukcijų, galiausiai atidarė vartus. Tą naktį tūkstančiai berlyniečių iš abiejų pusių susitiko ant sienos, apkabindavo vieni kitus, dainavo, o kai kurie iškart ėmėsi kirtiklių ir plaktukų – gimė terminas „sienos genėtojai“ (vok. Mauerspechte).
Oficialiai siena buvo išardyta per kelis mėnesius, tačiau simboliškai ji „krito“ tą pačią naktį. Šis įvykis tapo vienu iš ryškiausių ženklų, kad komunistinis blokas Rytų Europoje byra – ir kad procesai, prasidėję Lenkijoje, Vengrijoje, o vėliau ir Baltijos šalyse, nebesustabdomi.
Ką tai reiškė Lietuvai
Verta prisiminti, kad Berlyno sienos griūtis vyko lygiagrečiai su Lietuvos Sąjūdžio veikla ir kelio į nepriklausomybę paieškomis. Nors formaliai tai buvo skirtingi procesai skirtingose šalyse, dvasia buvo bendra – tikėjimas, kad geležinė uždanga ir dirbtinis Europos padalijimas negali tęstis amžinai. Lietuvos žmonės, stebėdami Berlyno įvykius per televiziją ar radiją, matė gyvą įrodymą, kad sistema, atrodžiusi nepajudinama, iš tikrųjų gali sugriūti per vieną naktį.
Po metų, 1990-ųjų kovo 11-ąją, Lietuva paskelbė atkurianti nepriklausomybę – tapdama pirmąja sovietine respublika, oficialiai paskelbusia atsiskyrimą nuo SSRS. Tarp Berlyno sienos griūties ir Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo yra aiški istorinė giminystė: abu įvykiai – dalis to paties platesnio proceso, kurio metu žlugo sovietinė sistema Vidurio ir Rytų Europoje.
Kas liko šiandien ir kaip tai pamatyti
Šiandien iš 155 kilometrų sienos išliko vos keli fragmentai – dauguma jų yra saugomi kaip istorinis paveldas. Žinomiausias yra „East Side Gallery“ – ilgiausias išlikęs sienos ruožas, virš 1300 metrų, kurį menininkai iš viso pasaulio 1990 metais pavertė atviro oro galerija su politiniais ir socialiniais grafičiais. Jei kada nors būsite Berlyne, būtinai užsukite čia – tai vieta, kur istorija tiesiogine prasme tapo menu.
Kitos vietos, verta aplankyti norintiems geriau suprasti temą:
- Berlin Wall Memorial Bernauer Strasse gatvėje – čia išlikęs autentiškas sienos fragmentas su „mirties juosta“, taip pat yra dokumentacijos centras;
- Checkpoint Charlie – buvęs sienos perėjimo punktas, dabar virtęs turistų traukos objektu su muziejumi;
- DDR muziejus – jei norite pajusti, kaip atrodė kasdienis gyvenimas Rytų Vokietijoje prieš sienos griūtį.
Vietiniai berlyniečiai, beje, kartais šiek tiek ironiškai žiūri į turistų susidomėjimą siena – jiems tai vis dar gana skaudi ir asmeniška tema, ypač vyresnės kartos žmonėms, kurių šeimos buvo išskirtos dešimtmečiams.
Betoną galima nugriauti, o atmintį – ne
Berlyno siena šiandien jau nebe fizinė kliūtis, o veikiau atminties vieta ir perspėjimas. Vaikščiodamas palei „East Side Gallery“ ar žiūrėdamas į išlikusius sienos fragmentus greitai suvoki – tai, kas atrodė amžina ir nepajudinama, gali sugriūti per vieną naktį, jei žmonės tam pasiruošę ir jei istorinis momentas tam prinokęs. Lietuviams ši istorija turėtų būti ypač suprantama, nes mes patys ėjome panašų kelią, tik kitokiu tempu ir kitokiomis aplinkybėmis.
Jei planuojate kelionę į Berlyną, patarimas paprastas – neapsiribokite vien fotografavimusi prie grafičių. Užsukite į dokumentacijos centrą Bernauer Strasse, pasikalbėkite su gidais, kurie dažnai patys arba jų tėvai gyveno padalintame mieste. Istorija, papasakota gyvo liudininko, visada skamba kitaip nei perskaityta vadovėlyje. Ir galiausiai – verta prisiminti, kad sienos, tiek fizinės, tiek tos, kurias žmonės stato tarp valstybių ar ideologijų, retai būna amžinos, net jei tuo metu, kai jos statomos, atrodo priešingai.
