Kai kalbame apie Lietuvos istoriją XX amžiuje, negalima aplenkti temos, kuri iki šiol kelia skausmingus klausimus ir diskusijas – Holokausto. Per keletą metų, 1941–1944-aisiais, žydų bendruomenė, kuri Lietuvoje gyvavo šimtmečius ir sudarė svarbią valstybės kultūrinio, ekonominio, intelektualinio gyvenimo dalį, buvo faktiškai sunaikinta. Tai nėra vien statistika ar tolimos praeities įvykis – tai žaizda, kuri iki šiol formuoja tai, kaip lietuviai mąsto apie savo tautos istoriją, atsakomybę ir atmintį.
Kas buvo prieškario Lietuvos žydai
Prieš kalbėti apie sunaikinimą, verta prisiminti, kas buvo tie žmonės. Lietuvos žydai, arba litvakai, kaip jie vadinami, čia gyveno nuo Vytauto Didžiojo laikų – tai reiškia, daugiau nei šešis šimtus metų. Vilnius buvo vadinamas „Šiaurės Jeruzale”, nes tapo vienu svarbiausių judaizmo mokslo ir kultūros centrų visame pasaulyje. Čia veikė garsios ješivos, spaustuvės, bibliotekos, formavosi Vilniaus Gaono intelektualinis palikimas.
1939 metais Lietuvoje gyveno apie 160-250 tūkstančių žydų (skaičiai skiriasi priklausomai nuo to, kaip skaičiuojama teritorija, nes po Vilniaus prijungimo 1939 metais bendruomenė ženkliai padidėjo). Jie sudarė reikšmingą dalį miestų gyventojų – kai kuriuose miesteliuose, tokiuose kaip Kėdainiai, Ukmergė ar Švėkšna, žydai sudarė pusę ar net daugiau visų gyventojų. Jie dirbo prekyboje, amatuose, medicinoje, teisėje, buvo aktyvūs politiniame gyvenime.
1941 metų birželis ir nacistinės okupacijos pradžia
Kai 1941 metų birželio 22 dieną Vokietija užpuolė Sovietų Sąjungą, Lietuva atsidūrė karo veiksmų epicentre. Per kelias dienas sovietinė valdžia žlugo, o vokiečių kariuomenė pradėjo veržtis į šalies gilumą. Tuo pačiu metu, dar prieš vokiečiams visiškai užimant teritoriją, prasidėjo pirmieji smurto protrūkiai prieš žydus – dažnai vietinių gyventojų vykdomi, kartais nacių provokuojami ar tiesiogiai organizuoti.
Kaune, garsiajame Lietūkio garažo įvykyje birželio 27 dieną, buvo viešai nužudyti keliasdešimt žydų – šis įvykis fotografuotas ir tapo vienu žiauriausių ankstyvosios žudynių fazės simbolių. Panašūs incidentai vyko ir kitur – Garliavoje, Utenoje, daugelyje kitų vietovių, kur vietiniai kolaborantai, dažnai vadinami „baltaraiščiais”, pradėjo persekiojimus vos vokiečiams įžengiant.
Svarbu suprasti, kad šis smurtas nebuvo vien nacių valdomas mechanizmas – jame dalyvavo ir vietiniai gyventojų sluoksniai, kuriuos veikė tiek nacistinė propaganda, tiek prieškario antisemitizmas, tiek noras „atsiskaityti” už tariamą žydų kolaboravimą su sovietine valdžia 1940-1941 metais.
Getai ir masinės žudynės
Iki 1941 metų rudens didžioji dalis Lietuvos žydų buvo suvaryti į getus – Vilniuje, Kaune, Šiauliuose ir kitur. Getas nebuvo laikina stotelė kelyje į kur kitur – dažniausiai jis buvo tiesiog žūties atidėjimo vieta arba pirmasis žingsnis prieš sušaudymą.
Paneriai netoli Vilniaus, Devintasis fortas Kaune – šios vietos tapo masinių žudynių simboliais. Panerių miškuose per karą buvo nužudyta apie 70 tūkstančių žmonių, dauguma jų žydai. Žmonės buvo atvežami grupėmis, priversti nusirengti, sustatomi prie iškastų duobių ir sušaudomi. Tai vyko sistemingai, dienomis, savaitėmis, mėnesiais.
Ypač tragiškas buvo 1941 metų rudens laikotarpis, kai per kelias didelio mastu operacijas – pavyzdžiui, Didysis Kauno geto akcijas spalio mėnesį – buvo nužudyti tūkstančiai žmonių, tarp jų daug vaikų ir senyvų žmonių, kurie buvo laikomi „netinkamais darbui”. Šis atskyrimas tarp „darbingų” ir „nedarbingų” tapo mirtinu kriterijumi visoje sistemoje.
Kolaboracija ir gelbėtojai – dvi pusės to paties laiko
Šioje temoje neišvengiamai iškyla klausimas apie lietuvių vaidmenį. Tiesa yra sudėtinga ir nemaloni: buvo žmonių, kurie aktyviai dalyvavo žudynėse, sudarant sąrašus, saugant getus, dalyvaujant egzekucijose. Buvo administracinių struktūrų, kurios bendradarbiavo su nacistine valdžia vykdant Holokausto politiką. Ši tema Lietuvoje ilgą laiką buvo nutylima arba minimizuojama, ypač sovietiniu laikotarpiu, kai visas nusikaltimas buvo priskiriamas vien „vokiečių fašistams”, neminint vietinio dalyvavimo.
Kita vertus, buvo ir tų, kurie rizikavo savo ir šeimos gyvybe, gelbėdami žydus. Ona Šimaitė, dirbusi Vilniaus universiteto bibliotekoje, slapta gelbėjo geto gyventojus, pergabendama maistą, dokumentus, padėdama pabėgti vaikams. Kunigas Bronius Paukštys, šeima Baranauskų, daugybė kitų – „Yad Vashem” institutas iki šiol pripažino per aštuonis šimtus lietuvių Pasaulio Tautų Teisuoliais, tai yra žmonėmis, kurie gelbėjo žydus rizikuodami savimi.
Šis dvilypumas – tarp bendrininkų ir gelbėtojų – yra svarbus suprasti norintiems giliau pažvelgti į šį laikotarpį. Nebuvo vienareikšmio „lietuvių elgesio” – buvo individualūs sprendimai, dažnai priimami baimės, oportunizmo, moralinio pasirinkimo ar tiesiog žmogiškumo akimirkose.
Skaičiai, kurie sunkiai suvokiami
Iki karo pabaigos Lietuvoje buvo išnaikinta apie 90-96 procentų žydų bendruomenės – tai vienas didžiausių Holokausto naikinimo procentų visoje Europoje, lyginant su, sakykime, Prancūzija ar Vengrija, kur išgyvenimo tikimybė buvo žymiai didesnė. Tai reiškia, kad iš maždaug 200 tūkstančių žmonių išgyveno tik kelios dešimtys tūkstančių, dažniausiai tie, kurie spėjo evakuotis į Sovietų Sąjungos gilumą prieš vokiečių invaziją arba slapstėsi miškuose su partizanais.
Šis skaičius kalba apie sistemos efektyvumą ir vietinio dalyvavimo mastą – be vietinių pagalbininkų nacistinė administracija fiziškai nebūtų galėjusi tokiu tempu ir tokiu mastu vykdyti naikinimo operacijų per tokį trumpą laiką.
Kaip apie tai kalbama Lietuvoje šiandien
Po nepriklausomybės atkūrimo 1990 metais Lietuvai reikėjo iš naujo susikurti savo santykį su šia istorija. Sovietinis naratyvas ilgai slopino diskusiją apie vietinį kolaboravimą, o kartu kūrėsi ir tam tikras pasipriešinimas prisiimti atsakomybę, dažnai motyvuojamas noru „nepakenkti” tautos vaizdui pasaulyje.
Šiandien padėtis kinta – veikia Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejus, Panerių memorialas, moksleiviai mokosi apie Holokaustą mokyklų programose, istorikai tokie kaip Saulius Sužiedėlis, Alfredas Rukšėnas ar Rūta Vanagaitė (nepaisant kontroversiškos jos knygos „Mūsiškiai” recepcijos) verčia visuomenę susidurti su nepatogiais faktais. Tačiau vis dar išlieka įtampa tarp noro pagerbti Lietuvos partizanus, kai kurie iš kurių turėjo ryšių su karo metų kolaboravimo struktūromis, ir poreikio sąžiningai vertinti tą pačią istoriją Holokausto atžvilgiu.
Ką verta žinoti ir aplankyti, jei domitės šia tema
Jeigu norite pažvelgti į šią istoriją giliau, ne vien teoriškai, patariu keletą konkrečių dalykų. Pirma, apsilankyti Panerių memoriale netoli Vilniaus – vieta tyli, be pompastikos, tačiau ji priverčia sustoti ir pajusti mastą. Antra, Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejuje galima susipažinti su litvakų kultūra ne tik per Holokausto prizmę, bet ir kaip su gyva, turtinga bendruomenės istorija prieš tragediją.
Trečia, jeigu gyvenate ar keliaujate provincijoje, ieškokite senų žydų kapinių ar sinagogos pastatų – daugelyje miestelių jie tebestovi, dažnai apleisti, bet vis tiek liudijantys apie bendruomenę, kuri ten kadaise gyveno. Kėdainiuose, Žiežmariuose, Merkinėje, Ukmergėje šie ženklai vis dar matomi tiems, kas žino, kur žiūrėti.
Ketvirta, verta skaityti ne tik akademinę literatūrą, bet ir asmenines liudijimus – išgyvenusiųjų atsiminimus, kurie surenkami tokių iniciatyvų kaip „Centropa” ar Yad Vashem archyvai. Statistika ir datos svarbios, tačiau tikrą supratimą duoda konkretaus žmogaus istorija.
Ką visa tai reiškia mums šiandien
Holokaustas Lietuvoje nėra vien praeities skyrius, kurį galima uždaryti ir pamiršti. Tai istorija, kuri kalba apie tai, kaip greitai visuomenė gali nuslysti į žiaurumą, kai susiderina propaganda, baimė, oportunizmas ir moralinis abejingumas. Tuo pačiu ji kalba ir apie tai, kad net tokiomis aplinkybėmis buvo žmonių, kurie pasirinko kitaip – rizikavo, gelbėjo, atsisakė dalyvauti nusikaltime.
Suprasti šią istoriją reiškia ne kaltinti dabartinę visuomenę už protėvių nuodėmes, bet sąžiningai pažvelgti į tai, kas nutiko, be pagražinimų ir be perdėto pasiteisinimo. Lietuva, kuri kadaise buvo namai gyvybingai, kūrybingai žydų bendruomenei, dabar turi pareigą prisiminti ją ne kaip statistiką, bet kaip žmones – su vardais, šeimomis, profesijomis, svajonėmis, kurios buvo nutrauktos. Tai atmintis, kurią reikia saugoti ne iš kaltės jausmo, bet iš pagarbos tiesai ir tiems, kurių balsai buvo nutildyti prieš aštuoniasdešimt metų.
