Rinkimų sistemų tipai

Kai žmonės kalba apie rinkimus, dažniausiai galvoja apie balsavimo dieną, biuletenius ir vakaro naujienas su procentais. Bet pati sistema, pagal kurią balsai virsta mandatais, gali visiškai pakeisti politinį žemėlapį – net jei balsuotojai balsuoja lygiai taip pat. Lietuvoje tai ypač akivaizdu, nes Seimo rinkimai vyksta pagal mišrią sistemą, kuri kartais duoda gana keblius rezultatus, sunkiai paaiškinamus žmogui, pripratusiam prie paprasto „kas gavo daugiausia balsų, tas ir laimėjo“ principo.

Rinkimų sistemų tipai pasaulyje skiriasi labai stipriai, ir kiekvienas turi savo logiką, privalumus ir keblumus. Pabandykime išsiaiškinti, kaip tos sistemos veikia, kuo jos skiriasi ir kodėl Lietuva pasirinko būtent tokį modelį, kokį turi dabar.

Mažoritarinė sistema – kai laimi tas, kas surenka daugiausia

Paprasčiausia ir seniausia rinkimų sistemų forma. Idėja elementari: teritorija dalijama į apygardas, kiekvienoje renkamas vienas atstovas, ir laimi tas kandidatas, kuris toje apygardoje surinko daugiausia balsų. Anglosaksiškame pasaulyje – Didžiojoje Britanijoje, JAV, Kanadoje – toks modelis vadinamas „first past the post“, ir jis veikia jau šimtmečius.

Yra dvi mažoritarinės sistemos atmainos:

• Absoliučios daugumos sistema – kandidatas turi surinkti daugiau nei 50 % balsų. Jei niekas nesurenka, rengiamas antrasis turas tarp dviejų geriausiai pasirodžiusių. Tiksliai tokia sistema naudojama Lietuvos Seimo rinkimų vienmandatėse apygardose.
• Paprastos (santykinės) daugumos sistema – laimi tas, kas surinko daugiausia balsų, net jei tai yra vos 30 % ar 25 %. Antrojo turo nėra. Tokia sistema naudojama, tarkim, Jungtinėje Karalystėje.

Mažoritarinės sistemos privalumas – aiškus ryšys tarp rinkėjo ir konkretaus atstovo. Žmogus žino, kas jį atstovauja Seime ar parlamente, gali tam žmogui parašyti, susitikti, priekaištauti. Trūkumas – mažosios partijos praktiškai neturi šansų, nes jos gali gauti gana daug balsų visoje šalyje, bet niekur nesurinkti daugumos vienoje apygardoje. Klasikinis pavyzdys – Jungtinėje Karalystėje liberaldemokratai dešimtmečius gaudavo apie 15–20 % balsų šalies mastu, bet vietų parlamente gaudavo gerokai mažiau nei ta procentinė dalis rodytų.

Proporcinė sistema – balsai virsta mandatais tiesiogiai

Proporcinė sistema veikia kitaip: rinkėjai balsuoja ne už asmenį, o už partijos sąrašą, ir mandatai paskirstomi proporcingai gautiems balsams. Jei partija surinko 20 % balsų, ji gauna apytiksliai 20 % vietų parlamente. Ši sistema populiari žemyninėje Europoje – Nyderlanduose, Švedijoje, Ispanijoje, taip pat naudojama ir Lietuvos Seimo rinkimuose (dalinai, apie tai kiek vėliau).

Proporcinei sistemai priskiriami keli skaičiavimo metodai, kurie techniškai skiriasi, bet iš esmės siekia to pačio tikslo – teisingiau atspindėti rinkėjų valią:

• D’Hondt metodas – vienas populiariausių Europoje, naudojamas ir Lietuvoje. Jis linkęs nežymiai palaikyti didesnes partijas.
• Sainte-Laguë metodas – naudojamas, tarkim, Švedijoje ir Norvegijoje, mažiau iškreipia rezultatus mažųjų partijų nenaudai.
• Didžiausios likučio metodas – dar viena skaičiavimo technika, kur po pirminio paskirstymo likę mandatai atitenka partijoms su didžiausiais nepanaudotais balsų likučiais.

Proporcinės sistemos privalumas – politinis spektras parlamente atspindi visuomenės nuomonių įvairovę tiksliau. Trūkumas – dažnai susidaro daug mažų partijų, sunku sudaryti stabilią koaliciją, o ryšys tarp konkretaus rinkėjo ir konkretaus politiko tampa neaiškus, nes balsuojama už sąrašą, o ne už asmenį (nors daugelyje šalių, tarp jų ir Lietuvoje, galima žymėti konkrečius kandidatus sąraše, taip įtakojant jų vietą).

Lietuvos mišri sistema – dvi logikos viename biuletenyje

Lietuva pasirinko kompromisinį kelią, ir tai visai nėra atsitiktinumas – mišri sistema leidžia pasinaudoti abiejų modelių privalumais, bandant sušvelninti jų trūkumus. Seimą sudaro 141 narys, ir jie renkami dviem visiškai skirtingais principais:

• 71 narys renkamas vienmandatėse apygardose pagal mažoritarinį principą (su antruoju turu, jei pirmame nė vienas kandidatas nesurenka daugumos).
• 70 narių renkami pagal proporcinę sistemą iš partijų sąrašų nacionalinėje daugiamandatėje apygardoje, kur reikia įveikti 5 % barjerą (koalicijoms – 7 %).

Ši sistema kartais vadinama parale­line mišria sistema (skirtingai nuo, pavyzdžiui, Vokietijos, kur naudojama kompensacinė mišri sistema, siekianti bendrą rezultatą subalansuoti). Lietuvoje abu rinkimo būdai veikia tarsi nepriklausomai, be papildomo derinimo tarpusavyje – tai reiškia, kad galutinis Seimo sudėties vaizdas gali pasirodyti kiek kitoks nei jį rodo vien tik proporcinės dalies balsavimo rezultatai.

Praktiškai tai reiškia, kad rinkimų vakarą žmogus, sekantis naujienas, mato dvi skirtingas skaičių eilutes – kiek partija surinko procentų nacionaliniu mastu, ir kiek mandatų iš viso laimėjo (įskaitant vienmandates apygardas). Tie skaičiai retai sutampa proporcingai, ir tai dažnai kelia klausimų, kodėl taip yra.

Prezidento ir savivaldybių rinkimai – kitas modelis

Prezidento rinkimuose Lietuvoje naudojama absoliučios daugumos sistema su antruoju turu – lygiai kaip vienmandatėse Seimo apygardose, tik visos šalies mastu. Savivaldybių tarybų rinkimai vyksta pagal proporcinę sistemą, panašiai kaip Seimo daugiamandatė dalis, bet čia rinkėjai gali balsuoti už konkrečius kandidatus keliose partijų sąrašuose (tzv. „balsų mišimas“), o meras nuo 2015 metų renkamas tiesiogiai, atskiru biuleteniu.

Kitos pasaulyje naudojamos sistemos

Be klasikinės mažoritarinės ir proporcinės sistemų, egzistuoja ir kitokių, kartais gana egzotiškų, sprendimų:

• Alternatyvaus balsavimo (ranked choice) sistema – rinkėjas surašo kandidatus pirmenybės tvarka. Jei niekas nesurenka daugumos pirmų vietų, silpniausias kandidatas eliminuojamas, jo balsai perskirstomi remiantis antromis pirmenybėmis, ir taip toliau, kol lieka laimėtojas. Naudojama Australijoje, dalyje JAV valstijų.
• Vieno perkeliamojo balso sistema (STV) – proporcinės ir preferencinio balsavimo mišinys, naudojamas Airijoje ir Maltoje. Sudėtinga skaičiuoti, bet laikoma vienu teisingiausiu būdu atspindėti rinkėjų valią.
• Vieno nepereinamo balso sistema (SNTV) – kelios vietos vienoje apygardoje, kiekvienas rinkėjas turi vieną balsą, laimi keli daugiausia balsų surinkę kandidatai. Retai naudojama, buvo taikoma Japonijoje iki reformos.
• Panašela sistema (parallel voting) – iš esmės tas pats, kas Lietuvos mišri sistema, terminas dažniau naudojamas Azijos šalių kontekste, pavyzdžiui, Japonijoje ir Pietų Korėjoje.

Kodėl sistema turi reikšmės, ne tik procedūra

Verta suprasti, kad rinkimų sistema nėra vien techninis skaičiavimo klausimas – ji formuoja visą politinę kultūrą. Mažoritarinės sistemos linkusios skatinti dviejų didelių partijų dominavimą (tai vadinama Duvergerio dėsniu politologijoje), nes mažosioms partijoms tampa neracionalu dalyvauti, jei jos negali laimėti apygardų. Proporcinės sistemos, atvirkščiai, skatina daugiapartinę sistemą ir koalicijas.

Lietuvos atveju mišri sistema iš dalies paaiškina, kodėl mūsų politiniame lauke visada egzistuoja ir stambios parlamentinės partijos, ir nemažai mažesnių, regioninių ar nišinių jėgų, kurios sugeba išsilaikyti per vienmandatę apygardą, net jei nacionaliniu mastu jų reitingas gerokai žemesnis nei 5 % barjeras.

Kaip skaityti rinkimų rezultatus be galvos svaigimo

Jei norite tikrai supras­ti, kas vyksta rinkimų vakarą, verta atkreipti dėmesį į kelis dalykus:

• Visada tikrinkite, ar kalbama apie daugiamandatės (proporcinės), ar apie vienmandatės (mažoritarinės) dalies rezultatus – tai visiškai skirtingos skaičių logikos.
• Nacionalinis balsų procentas dažnai nesutampa su galutiniu mandatų skaičiumi, nes vienmandatėse laimi konkretūs žmonės, o ne partijos kaip tokios.
• Antrasis turas vienmandatėse apygardose gali stipriai pakeisti bendrą vaizdą – pirmame ture lyderiaujanti partija nebūtinai laimės daugiausia vienmandačių, jei jos kandidatai antruose turuose surenka mažiau balsų nei konkurentai.
• 5 % barjeras (7 % koalicijoms) reiškia, kad net gana didelis balsų skaičius gali „nueiti perniek“, jei partija jo nepasiekia – tie balsai proporcingai persiskirsto tarp barjerą įveikusių partijų.

Vietoj taško – kaip sistema formuoja mūsų politinį veidą

Rinkimų sistemos tipai – ne vien sausas politologijos vadovėlio skyrius, o labai konkretus mechanizmas, kuris nulemia, kokie žmonės ir kokios idėjos apskritai turi šansą patekti į valdžią. Lietuvos mišrus modelis atsirado kaip kompromisas tarp dviejų filosofijų – noro turėti konkretų, atpažįstamą atstovą savo apygardoje, ir noro, kad parlamentas atspindėtų visuomenės politinę įvairovę teisingiau nei vien mažoritarinė sistema leistų.

Ar tai geriausias sprendimas? Tikrai nėra vienareikšmio atsakymo – kiekviena sistema turi savo kainą. Mažoritarinė sistema paaukoja mažumų atstovavimą dėl aiškumo ir stabilumo. Proporcinė sistema paaukoja stabilumą dėl teisingesnio atspindėjimo. Lietuvos mišrus modelis bando balansuoti tarp jų, ir, kaip rodo praktika, tas balansas retkarčiais svyruoja – kartais į vienmandačių pusę, kartais į partinių sąrašų pusę, priklausomai nuo konkrečių rinkimų dinamikos.

Kitą kartą, kai sėdėsite prie televizoriaus rinkimų vakarą ir matysite besikeičiančius skaičius, jau žinosite, kodėl vienas skaičius rodo procentus, kitas – mandatus, ir kodėl tie skaičiai retai kada sutampa taip tiesiogiai, kaip norėtųsi. Tai nėra sistemos klaida – tai jos esmė.