Šengeno erdvė – vienas iš tų dalykų, kurį kasdien naudojame ir dažnai net nesusimąstome, kokia sudėtinga sistema slypi už paprasto pasienio kontrolės nebuvimo. Kai lietuvis sėda į automobilį Vilniuje ir po kelių valandų jau važiuoja Lenkijos ar Vokietijos keliais, nesustodamas jokiam pasieniečiui parodyti pasą, tai atrodo savaime suprantama. Bet iš tiesų tai vienas didžiausių Europos integracijos pasiekimų, apjungiantis dešimtis milijonų žmonių erdvę, kurioje sienos tapo tik simboliais žemėlapyje, o ne realiomis kliūtimis.
Kaip visa tai prasidėjo
Pavadinimas kilęs iš mažo Liuksemburgo miestelio Šengeno, kuriame 1985 metais penkios šalys – Prancūzija, Vokietija, Belgija, Nyderlandai ir Liuksemburgas – pasirašė sutartį dėl vidaus sienų kontrolės atsisakymo. Įdomu tai, kad sutartis buvo pasirašyta ne kokioje didingoje sostinėje, o laive, plaukiančiame Mozelio upe, tiesiog toje vietoje, kur susieina trijų valstybių sienos. Šis simbolinis gestas nebuvo atsitiktinis – norėta parodyti, kad sienos, kurios ilgus amžius skyrė tautas, gali tapti susitikimo vietomis.
Pati sutartis pradžioje buvo grynai tarpvyriausybinė iniciatyva, nepriklausanti nuo Europos Bendrijų teisinės sistemos. Tik 1997 metais Amsterdamo sutartimi Šengeno acquis (taip vadinamas visas su Šengenu susijusių teisės aktų rinkinys) buvo integruotas į Europos Sąjungos teisę. Šis niuansas svarbus, nes iki šiol egzistuoja keista situacija – Šengeno erdvė ir Europos Sąjunga nėra tas pats dalykas, nors dažnai jie suplakami į vieną.
Lietuvos kelias į Šengeną
Lietuvai narystė Šengeno erdvėje nebuvo savaime suprantamas dalykas. 2004 metais tapę ES nare, lietuviai turėjo palaukti dar porą metų, kol pasieniai su kaimyninėmis šalimis buvo atverti. Techniniai reikalavimai buvo griežti – reikėjo užtikrinti išorės sienų (su Baltarusija ir Rusija, konkrečiai Kaliningrado sritimi) apsaugą, sukurti Šengeno informacinę sistemą, apmokyti pareigūnus, sutvarkyti biometrinius dokumentus.
2007 metų gruodžio 21 dieną, likus vos keletui dienų iki Kalėdų, Lietuva kartu su kitomis aštuoniomis šalimis (Latvija, Estija, Lenkija, Čekija, Slovakija, Vengrija, Slovenija ir Malta) tapo Šengeno erdvės nare. Tą dieną pasienio kontrolės punktai su Lenkija ir Latvija buvo simboliškai išmontuoti, o daugelis prisimena, kaip žmonės specialiai važiavo per pasienį, kad patirtų tą jausmą – kaip tai yra pravažiuoti nesustojus. Oro uostų kontrolė buvo panaikinta kiek vėliau, 2008 metų kovą, nes reikėjo papildomo laiko techniniams sprendimams.
Kas iš tikrųjų reiškia priklausyti Šengenui
Dažnai žmonės mano, kad Šengeno erdvė reiškia tik tai, jog nebereikia rodyti paso kertant sieną. Tai tik ledkalnio viršūnė. Realybėje sistema apima daug daugiau sluoksnių:
- Bendrą vizų politiką trečiųjų šalių piliečiams – vadinamosios Šengeno vizos leidžia keliauti po visą erdvę.
- Policijos ir teisminę bendradarbiavimo sistemą, leidžiančią keistis informacija apie nusikaltimus, ieškomus asmenis, pavogtus dokumentus.
- Šengeno informacinę sistemą (SIS) – duomenų bazę, kurioje kaupiama informacija apie asmenis ir daiktus, svarbius saugumui.
- Bendrus standartus išorės sienų apsaugai, kuriuos koordinuoja agentūra Frontex.
Šis paketas veikia kaip vienas organizmas – jei viena dalis nefunkcionuoja tinkamai, kenčia visa sistema. Todėl kartais girdime diskusijas apie tai, ar viena ar kita šalis „pasirengusi“ Šengenui, net jei ji jau yra ES narė. Rumunijai ir Bulgarijai, pavyzdžiui, teko laukti kur kas ilgiau nei buvo planuota – oro ir jūrų sienų kontrolė buvo panaikinta tik 2024 metų kovą, o sausumos sienų atveju sprendimas priimtas vėliau tais pačiais metais.
Kas įtraukta, o kas – ne
Vienas painiausių dalykų aiškinant Šengeną – jo sudėtis nesutampa su ES sudėtimi. Šiuo metu erdvei priklauso 29 šalys. Tarp jų yra keturios ES narėms nepriklausančios valstybės – Norvegija, Islandija, Šveicarija ir Lichtenšteinas, kurios prisijungė per specialius susitarimus, nes formaliai nėra ES dalis, bet geografiškai ir ekonomiškai glaudžiai susijusios su žemynu.
Kita vertus, yra ES narių, kurios Šengeno erdvei nepriklauso arba priklauso su išlygomis. Airija tradiciškai laikosi savo kelio, palaikydama atskirą bendrą kelionių erdvę su Jungtine Karalyste, todėl į Šengeną neįstojo. Kipras dėl politinių priežasčių, susijusių su salos padalijimu, kol kas taip pat lieka už sistemos ribų, nors formaliai turėtų prisijungti. Šis geografinis ir teisinis mozaikinis paveikslas kartais suklaidina keliautojus, kurie tikisi, kad visos ES šalys automatiškai reiškia laisvą kirtimą.
Kaip veikia praktikoje – kelionių ir gyvenimo aspektai
Kasdieniame gyvenime Šengeno erdvė reiškia kur kas daugiau nei turistinį patogumumą. Lietuvos gyventojams, dirbantiems Vokietijoje, Nyderlanduose ar kitose šalyse, tai reiškia galimybę savaitgaliais grįžti namo nesusidūrus su ilgomis eilėmis pasienyje. Verslui – laisvą prekių ir paslaugų judėjimą be papildomų muitinės procedūrų vidaus sienose.
Verta žinoti, kad Šengeno erdvė nereiškia visiško sienų nebuvimo teisiškai – valstybės pasilieka teisę laikinai atkurti pasienio kontrolę ypatingais atvejais, pavyzdžiui, didelių renginių metu (kaip futbolo čempionatai) ar susidūrus su migracijos krize. Pastaraisiais metais tokių atvejų buvo nemažai – Vokietija, Prancūzija, Austrija ir kitos šalys periodiškai atkuria kontrolę dėl saugumo priežasčių, ir tai formaliai leidžiama, jei apie tai iš anksto informuojama Europos Komisija.
Praktinis patarimas keliaujantiems – nors sienos kirtimas Šengeno erdvėje neriboja judėjimo, verta visada turėti su savimi asmens tapatybės dokumentą ar pasą, nes patikra gali įvykti bet kuriuo metu, ypač netoli sienų arba viešojo transporto stotyse. Taip pat trečiųjų šalių piliečiams, turintiems Šengeno vizą, taikoma taisyklė – ne ilgiau kaip 90 dienų per 180 dienų laikotarpį, ir šią taisyklę verta stebėti atidžiai, nes skaičiuojama kumuliatyviai visoje erdvėje, o ne pagal atskirą šalį.
Iššūkiai ir ateities klausimai
Šengeno sistema nėra statiška – ji nuolat tobulinama ir kartu susiduria su vis naujais iššūkiais. Migracijos krizė 2015-2016 metais parodė sistemos trapumą – keletas šalių ilgam laikui atkūrė vidaus sienų kontrolę, ir tai kėlė klausimų, ar erdvė gali funkcionuoti taip, kaip buvo sumanyta. Terorizmo grėsmė taip pat privertė peržiūrėti duomenų mainų procedūras ir stiprinti Šengeno informacinės sistemos galimybes.
Kita svarbi tema – naujosios technologijos. Netrukus (planuota jau kelis kartus atidėta data) turėtų pradėti veikti Europos kelionių informacijos ir autorizacijos sistema (ETIAS), panaši į amerikietiškąją ESTA, kuri reikalaus iš tam tikrų trečiųjų šalių piliečių, keliaujančių be vizos, gauti elektroninį leidimą prieš atvykstant į Šengeno erdvę. Taip pat diegiama Įvažiavimo/išvažiavimo sistema (EES), kuri automatiškai registruos trečiųjų šalių piliečių kelionių datas, pakeisdama antspaudavimą pase. Šios naujovės keičia visą sistemos veikimo logiką, nors laisvo judėjimo tarp Šengeno šalių narių piliečiams principas nekinta.
Ką visa tai reiškia mums, gyvenantiems šioje erdvėje
Grįžtant prie kasdienybės – jaunesnioji lietuvių generacija, gimusi po 2000-ųjų, dažnai net nežino, kaip atrodė gyvenimas su sienų kontrole, su ilgomis eilėmis prie muitinės, su būtinybe rodyti pasą kiekvieną kartą kertant sieną su Lenkija ar Latvija. Tiems, kas prisimena senesnius laikus, Šengeno erdvė – tai konkretus, apčiuopiamas laisvės pojūtis, kurį lengva nuvertinti tik iki to momento, kai jį prarandi, kaip nutiko su laikinomis pasienio kontrolėmis pandeminiu laikotarpiu 2020 metais, kai staiga sienos vėl tapo realiomis kliūtimis.
Norintiems geriau suprasti savo teises ir pareigas šioje erdvėje, verta atsiminti kelis dalykus: visada gerai pasitikrinti, ar konkreti šalis, į kurią vykstate, tikrai priklauso Šengeno erdvei (nes ne visos ES šalys automatiškai priklauso), sekti naujienas apie laikinas pasienio kontroles prieš keliaujant per pasienio regionus, ir, jei keliaujate su trečiųjų šalių piliečiais ar patys esate ne ES pilietis, atidžiai stebėti vizų ir buvimo trukmės taisykles. Ateityje, kai įsigalios ETIAS ir EES sistemos, verta iš anksto susipažinti su naujais reikalavimais, kad kelionės planavimas nebūtų staigmenų kupinas.
Šengeno erdvė galiausiai yra ne tik administracinis susitarimas – tai gyva sistema, atspindinti tai, kaip Europa bando balansuoti tarp atvirumo ir saugumo, tarp judėjimo laisvės ir kontrolės būtinybės. Lietuvai, esančiai geografiškai prie ES išorės sienos, šis balansas turi ypatingą svorį – mūsų šalis tuo pačiu yra ir laisvo judėjimo erdvės dalis, ir sargybinis, saugantis visą sistemą nuo išorės grėsmių. Tas dvilypumas, tikriausiai, ir yra geriausias būdas suprasti, kodėl Šengenas nėra tik popierinis susitarimas, o kasdien veikianti, gyva Europos dalis.
