Kai nueini į parduotuvę ir pastebi, kad duona, kuri prieš metus kainavo pusantro euro, dabar kainuoja du, pirmoji mintis būna – kažkas pasikeitė. Ir tikrai pasikeitė: tai infliacija, viena iš tų ekonomikos sąvokų, kurią girdime nuolat žiniose, bet kuri retai kada iki galo paaiškinama žmogiškai, be sudėtingų formulių ir ekonomistų žargono. Pabandykime tai išsiaiškinti ramiai, be panikos ir be pernelyg akademiško tono.
Infliacijos esmė – kai pinigai tampa „lengvesni”
Infliacija paprasčiausiai reiškia bendrą kainų lygio kilimą ekonomikoje per tam tikrą laikotarpį. Ne atskiro produkto, o daugybės prekių ir paslaugų kartu. Jei šiandien už 100 eurų nusipirktum mažiau prekių nei pernai, tai reiškia, kad tavo pinigų pirkimo galia sumažėjo – jie tapo, taip sakant, „lengvesni”.
Svarbu suprasti, kad infliacija nėra vienos parduotuvės kainų kilimas ar vieno produkto brangimas dėl blogo derliaus. Kai pomidorai pabrango dėl šalnos, tai nėra infliacija – tai tiesiog konkretaus produkto kainos svyravimas. Infliacija atsiranda tada, kai kyla kainos plačiu spektru – ir maisto, ir paslaugų, ir būsto, ir transporto.
Lietuvoje šis reiškinys ypač aktualiai skambėjo 2022 metais, kai metinė infliacija peršoko 20 procentų ribą – tuomet tai buvo viena aukščiausių infliacijos rodiklių visoje Europos Sąjungoje. Žmonės tikrai pajuto, kaip greitai tuštėja piniginė, nepaisant to, kad joje pinigų kiekis nepasikeitė.
Kaip infliacija apskritai matuojama
Statistikos departamentas (ir panašios institucijos kitose šalyse) skaičiuoja vadinamąjį vartotojų kainų indeksą, sutrumpintai VKI. Idėja paprasta: sudaromas tam tikras „prekių krepšelis” – tipinis rinkinys prekių ir paslaugų, kurias vidutinis gyventojas perka per mėnesį ar metus. Į šį krepšelį patenka maistas, būsto išlaikymas, transportas, sveikatos priežiūra, drabužiai, laisvalaikis ir daugybė kitų dalykų.
Kiekvieną mėnesį stebima, kaip pasikeitė šio krepšelio kaina. Jei krepšelis, kainavęs 1000 eurų, po metų kainuoja 1050 eurų, tai reiškia, kad metinė infliacija yra 5 procentai.
Verta paminėti, kad kiekvienas žmogus faktiškai jaučia „savo” infliaciją, kuri gali skirtis nuo bendro statistinio rodiklio. Jei tu daug keliauji lėktuvais ir mažai pinigų skiri būstui, tavo asmeninė infliacija bus visai kitokia nei žmogaus, kuris moka didelę hipoteką ir retai keliauja. Statistinis rodiklis – tai vidurkis, o vidurkiai, kaip žinia, ne visada tiksliai atspindi konkretaus žmogaus patirtį.
Kodėl kainos apskritai kyla
Priežasčių yra kelios, ir jos gali veikti kartu, sudarant tikrą „koktelį”.
Pasiūlos ir paklausos disbalansas. Kai žmonės turi daug pinigų ir noro pirkti, o prekių ar paslaugų kiekis nedidėja tokiu pat greičiu, kainos kyla natūraliai. Tai vadinama paklausos infliacija.
Gamybos kaštų augimas. Kai brangsta žaliavos, energija ar darbo jėga, gamintojai perkelia šias išlaidas į galutinę kainą. 2021–2022 metais tai buvo ypač jaučiama – kai dujų ir elektros kainos šoktelėjo, tai atsispindėjo praktiškai visose prekėse, nes gamyba ir logistika be energijos neįsivaizduojama.
Pinigų kiekio ekonomikoje augimas. Kai centriniai bankai spausdina daugiau pinigų arba vyriausybės išleidžia daugiau, nei surenka, ir tai daroma per skolinimąsi, pinigų kiekis rinkoje didėja greičiau nei prekių kiekis. Rezultatas – tie patys produktai „kainuoja” daugiau, nes pinigų yra daugiau nei anksčiau.
Lūkesčiai. Skamba keistai, bet jei žmonės ir įmonės tiki, kad kainos kils, jie ima elgtis taip, kad tas lūkestis išsipildo – darbuotojai reikalauja didesnių atlyginimų, įmonės iš anksto kelia kainas. Tai savotiškas savaime pildantis pranašavimas.
Ne visa infliacija vienoda
Ekonomistai skiria kelis infliacijos lygius, ir kiekvienas turi visai kitokį poveikį.
Nedidelė, stabili infliacija (apie 2 procentus per metus) laikoma sveika ir net skatinančia ekonomiką – tai reiškia, kad ekonomika auga, žmonės vartoja, verslai investuoja. Beveik visi centriniai bankai, įskaitant Europos Centrinį Banką, šio 2 procentų tikslo siekia sąmoningai.
Aukšta infliacija, kai skaičiai peršoka 10 procentų ir daugiau, jau kelia realų susirūpinimą – žmonių santaupos greitai nuvertėja, planavimas tampa sudėtingas, augalinis pasitikėjimas ekonomika mažėja.
Hiperinfliacija – tai jau visai kita istorija, kai kainos gali kilti šimtais ar tūkstančiais procentų per metus. Klasikinis pavyzdys – Vokietija po Pirmojo pasaulinio karo, kai pinigai tapo tokie beverčiai, kad juos vežiojo karučiais, arba naujesnis atvejis – Zimbabvė 2000-aisiais, kai bankomatai spjaudė banknotus su trilijonais nulių.
Yra ir priešinga sąvoka – defliacija, kai kainos ne kyla, o krenta. Nors iš pirmo žvilgsnio tai skamba maloniai, ekonomistams tai kelia dar didesnį nerimą, nes žmonės atideda pirkinius tikėdamiesi, kad kainos kris ir toliau, tuo pačiu stabdant ekonomikos augimą.
Kaip tai jaučiasi kasdieniame gyvenime
Teorija gerai, bet kaip tai atsispindi realiame gyvenime? Pirmiausia – perkamoji galia. Jei atlyginimas nesikeičia, o kainos kyla, faktiškai tampi vargingesnis, net jei skaičius banko sąskaitoje lieka toks pat.
Antra – santaupos. Pinigai, laikomi sąskaitoje be palūkanų arba su minimaliomis palūkanomis, infliacijos akivaizdoje nuvertėja. Jei laikai 10000 eurų banke, kuris moka 0,5 procento palūkanų, o infliacija yra 6 procentai, realiai tavo pinigai kasmet praranda apie 5,5 procento pirkimo galios.
Trečia – skolos. Čia paradoksaliai infliacija gali būti ir naudinga, jei turi fiksuotos palūkanų normos paskolą. Kadangi skolos suma nesikeičia, o pinigų vertė mažėja, faktiškai grąžini „lengvesniais” pinigais, nei pasiskolinai.
Ketvirta – atlyginimai ir derybos. Kai infliacija aukšta, darbuotojai natūraliai pradeda reikalauti didesnių atlyginimų, kad kompensuotų kainų kilimą. Tai savo ruožtu gali dar labiau kurstyti infliaciją – vadinamoji „atlyginimų–kainų spiralė”.
Ką realiai galima daryti asmeniškai
Nei vienas žmogus vienas negali sustabdyti infliacijos – tai centrinių bankų ir vyriausybių žaidimo lauke esantis reikalas. Bet asmeninėje finansų valdyme yra keletas dalykų, kurie iš tiesų padeda.
Pirmiausia, verta pamiršti idėją laikyti didelę pinigų sumą tiesiog sąskaitoje „sausai”. Šiuo metu Lietuvoje bankai siūlo terminuotus indėlius su gana konkurencingomis palūkanomis – jos bent iš dalies kompensuoja infliacijos poveikį, net jei ir nevisiškai apsaugo.
Antra, ilgalaikiam kapitalui verta apsvarstyti investavimą – akcijas, indeksinius fondus, nekilnojamąjį turtą. Istoriškai šie aktyvai ilguoju laikotarpiu dažnai auga sparčiau nei infliacija, nors, žinoma, garantijų nėra ir rizika visada egzistuoja.
Trečia, jei turi galimybę pasiskolinti su fiksuota palūkanų norma prieš tai, kai infliacija dar tik pradeda kilti, tai gali būti gera strategija – ateityje mokėsi tuos pačius eurus, kurie realiai bus „pigesni”.
Ir galiausiai – biudžeto peržiūra. Skamba banaliai, bet reguliariai stebėti, kur ir kaip keičiasi kasdienės išlaidos, padeda greičiau pastebėti, kur infliacija spaudžia labiausiai, ir laiku pritaikyti vartojimo įpročius.
Kelios detalės, kurias verta atsiminti prieš uždarant šį skaitinį
Infliacija – nei blogis, nei gėris savaime. Tai tiesiog ekonomikos „temperatūra”, kuri gali rodyti, kad viskas normaliai gyvena, arba signalizuoti, kad sistemoje kažkas įkaito per stipriai. Svarbu ne bijoti šio žodžio žinių pranešimuose, o suprasti, ką jis reiškia konkrečiai jūsų piniginei.
Verta prisiminti, kad centriniai bankai, tarp jų ir Europos Centrinis Bankas, turi įrankius – dažniausiai palūkanų normų keitimą – kuriais bandoma infliaciją valdyti. Kai palūkanos kyla, skolinimasis tampa dražgesnis, žmonės mažiau vartoja, ir kainų kilimas paprastai sulėtėja. Tai ir aiškina, kodėl 2022–2023 metais tiek daug kalbėta apie ECB palūkanų kėlimą – tai buvo tiesioginė kova su infliacija, kuri palietė kiekvieno lietuvio piniginę.
Galiausiai, geriausia strategija prieš infliaciją – ne panika, o finansinis raštingumas. Suprasti, kaip veikia mechanizmas, žinoti savo galimybes, nebijoti klausti banko konsultanto apie palūkanas ar investavimo galimybes – tai jau pusė kelio į tai, kad kainų kilimas jaustųsi ne kaip grėsmė, o tik kaip vienas iš ekonomikos ciklo etapų, su kuriuo galima tvarkytis gana ramiai.
