2003-ieji liks įrašyti Lietuvos sporto istorijoje raidėmis, kurios spindi kaip aukso medaliai – nes būtent tokius medalius rugsėjo mėnesį parsivežė vyrų krepšinio rinktinė iš Švedijos. Europos čempionatas, vykęs keturiuose šalies miestuose, tapo momentu, kai visa Lietuva sustojo prie televizorių ir stebėjo, kaip maža valstybė įrodo, jog krepšinis čia – ne tik sportas, o beveik religija.
Kodėl būtent Švedija?
Įdomu tai, kad iš pradžių čempionatą turėjo organizuoti Rusija. Tačiau dėl arenos parengimo problemų ir organizacinių kliūčių teisės buvo perduotos Švedijai – šaliai, kuri krepšinio pasaulyje niekada nebuvo pirmame plane, bet sugebėjo profesionaliai priimti tokį didelį renginį. Rungtynės vyko keturiuose miestuose: Malmėje, Sundsvalyje, Norčiopinge ir Jenčiopinge. Švedams krepšinis nebuvo tokia aistra kaip ledo ritulys ar futbolas, tačiau organizacija sulaukė pagyrų iš daugelio delegacijų.
Lietuvai teko keliauti toli nuo namų, tačiau tai netrukdė – atvirkščiai, gerbėjų, atskridusių palaikyti savo rinktinės, buvo tiek daug, kad kai kuriose rungtynėse tribūnos skambėjo lietuviškai net ir žaidžiant ne Lietuvos komandai.
Kelias į Švediją: kvalifikacija ir lūkesčiai
Prieš čempionatą lūkesčiai buvo dideli, bet ne be pagrindo – juk Lietuva jau turėjo bronzos ir sidabro medalių kolekciją iš ankstesnių dešimtmečių, o 2000-ųjų Sidnėjaus olimpinės žaidynės parodė, kad komanda geba kovoti su stipriausiais pasaulio krepšinio milžinais. Vis dėlto niekas nedrįso garsiai kalbėti apie auksą – per daug prisiminimų apie skaudžius pralaimėjimus finaluose ir pusfinaliuose.
Rinktinės branduolį sudarė žaidėjai, kurie jau buvo pažįstami Europos krepšinio gerbėjams: Šarūnas Jasikevičius, tuo metu žaidęs Ispanijos „Barcelona“ ekipoje, Ramūnas Šiškauskas, Darius Songaila, Eurelijus Žukauskas, Kšyštofas Lavrinovičius ir jo brolis Darjušas. Vyriausiuoju treneriu dirbo Antanas Sireika – žmogus, kuris pats savo laiku žaidė aukščiausiu lygiu ir puikiai suprato, ko reikia komandai, norint iškovoti aukščiausią apdovanojimą.
Grupių etapas – be didelių sensacijų, bet su įtampa
Grupių varžybose Lietuva pasirodė solidžiai, nors ne visada įtikinamai. Pergalės kaitaliojosi su nervingomis rungtynėmis, kuriose komanda kartais atrodė ne tokia stabili, kokios iš jos buvo tikimasi. Tačiau būtent tokie momentai dažnai parodo tikrąją komandos brandą – sugebėjimą susitvarkyti su spaudimu ir nepasiduoti panikai, kai rezultatas nesiseka taip, kaip norėtųsi.
Grupės etape teko susigrumti su rimtais varžovais, ir kiekvienos rungtynės buvo tarsi bandymas, patikrinantis, ar komanda pasiruošusi tam, kas laukia toliau. Reikia pasakyti, kad žiūrovams namuose šis etapas dažnai atrodė nervingesnis nei vėlesnės, lemiamos kovos – juk tuo metu dar niekas nežinojo, kokia forma pavyks pasiekti pikas tinkamu momentu.
Atkrintamosios varžybos: kiekviena pergalė – žingsnis istorijos link
Kai prasidėjo atkrintamosios kovos, rinktinė tarsi persijungė į kitą pavarą. Aštuntfinaliuose, ketvirtfinaliuose ir pusfinaliuose lietuviai demonstravo tai, ko iš jų tikėjosi krepšinio ekspertai – organizuotą gynybą, greitą pereinamąjį žaidimą ir, svarbiausia, psichologinį atsparumą sunkiausiais rungtynių momentais.
Pusfinalyje reikėjo įveikti vieną iš pajėgiausių to meto rinktinių, ir būtent šioje akistatoje aiškiai matėsi, kodėl Jasikevičius buvo laikomas vienu geriausių tuometinių Europos krepšininkų – jo šaltakraujiškumas paskutinėmis sekundėmis tapo kone prekiniu ženklu. Kiekvienas metimas, kiekviena rezultatyvi perdavimas atrodė apskaičiuotas iki milimetro tikslumo.
Finalas prieš Ispaniją – akimirka, kurią prisimena kiekvienas lietuvis
Finalinės rungtynės prieš Ispaniją tapo tikru dramos ir įtampos spektakliu. Ispanų rinktinė tuo metu jau formavo branduolį, kuris po kelerių metų taps pasaulio čempionais, tad varžovas buvo tikrai ne iš silpnųjų. Rungtynės buvo lygios beveik visą laiką, rezultatas kaitaliojosi, o lemiamos minutės privertė ne vieną žiūrovą sukandus dantis stebėti ekraną, nedrįstant net atsikvėpti.
Galutinis rezultatas – pergalė Lietuvai, ir tai buvo ne bet kokia pergalė. Tai buvo pirmasis Europos čempionų titulas nepriklausomos Lietuvos istorijoje po Antrojo pasaulinio karo – anksčiau, 1937 ir 1939 metais, Lietuvos rinktinė taip pat tapdavo Europos čempione, tačiau tuomet valstybė dar buvo tarpukario Lietuva, o vėliau ilgus dešimtmečius žaidė sovietinės rinktinės sudėtyje kaip atskiri žaidėjai, ne kaip savarankiška valstybė.
Kai paskutinė sirena nuskambėjo, o rezultatų lentoje švietė lietuvių pergalė, Vilniaus gatvėse prasidėjo tai, ką galima pavadinti tikru tautiniu džiaugsmo protrūkiu. Žmonės išėjo į gatves su vėliavomis, automobiliai signalizavo, o krepšinio gerbėjai visoje šalyje švenčiavo iki paryčių.
Kas padarė šią pergalę įmanomą
Analizuojant, kodėl būtent 2003-iaisiais viskas susidėliojo taip sėkmingai, verta paminėti kelis dalykus. Pirma, komandos chemija – žaidėjai vieni kitus pažinojo iš ankstesnių turnyrų ir olimpinių žaidynių, tad taktinis suderinamumas buvo aukštas. Antra, Antano Sireikos trenerinis darbas – jis sugebėjo sudėlioti rotaciją taip, kad svarbiausiu momentu ant aikštelės būtų fiziškai ir psichologiškai stipriausi žaidėjai.
Trečia, ir gal svarbiausia – žaidėjų charakteris. Jasikevičiaus lyderystė, Songailos ir Šiškausko universalumas, brolių Lavrinovičių fizinis pranašumas po krepšiu – visa tai susijungė į mechanizmą, kuris veikė nepriekaištingai būtent tada, kai reikėjo labiausiai.
Vietoje taško – kodėl ši istorija dar ilgai bus pasakojama
Jeigu domitės Lietuvos krepšinio istorija ir norite geriau suprasti, kodėl 2003-ieji tapo kertiniu akmeniu tautos sportinei savimonei, verta pažiūrėti tų rungtynių įrašus – jie ir šiandien prieinami internete, o žiūrint jaučiasi, kad tai buvo daugiau nei sportas. Rekomenduočiau atkreipti dėmesį ne tik į patį finalą, bet ir į pusfinalio kovą – ten geriau matosi komandos charakteris ir gebėjimas susitvarkyti su spaudimu.
Tiems, kas domisi platesniu kontekstu, verta paskaityti ir apie tarpukario Lietuvos rinktinės pergales – tai padeda suprasti, kodėl 2003 metų titulas buvo vadinamas ne pirmuoju, o „grąžintuoju“ arba „atgautuoju“ – tarsi istorinis teisingumas po dešimtmečių pertraukos.
O jeigu norite pajusti tikrą to meto atmosferą – paklauskite vyresnės kartos atstovų, kur jie buvo tą rugsėjo vakarą. Beveik kiekvienas turi savo istoriją: vieni šventė aikštėje su kaimynais, kiti žiūrėjo per televizorių apsikabinę visą šeimą. Tokia yra tikroji sporto galia – jis sujungia žmones bendra emocija, kurios neišdils net po dvidešimties metų. Ir būtent todėl 2003-iųjų Europos čempionatas Švedijoje Lietuvoje niekada netaps tik istoriniu faktu enciklopedijoje – jis liks gyva atmintimi, perduodama iš kartos į kartą kaip vienas gražiausių tautos pasididžiavimo momentų.
