Kino istorija Lietuvoje – tai keistas, vingiuotas kelias, kuriame susipynę ir carinės Rusijos laikų smalsumas naujajai technologijai, ir sovietinės cenzūros gniaužtai, ir nepriklausomybės atgautos euforijos kūryba. Jei kas nors sako, kad lietuviškas kinas yra mažas ir nereikšmingas reiškinys pasaulinio kino kontekste, tas žmogus tikriausiai nematė nei Šarūno Barto filmų, nei nepažįsta Vytauto Žalakevičiaus kūrybos. Istorija čia nėra tiesiog chronologija – tai pasakojimas apie tai, kaip maža tauta bandė ir tebebando papasakoti savo istorijas per judantį vaizdą.
Pirmieji žingsniai ir tarpukario laikotarpis
Pirmieji kino seansai Lietuvoje vyko dar XIX amžiaus pabaigoje, kai broliai Lumière’ai pasiuntė savo operatorius po visą Europą. Vilniuje ir Kaune kino demonstravimai prasidėjo maždaug 1897 metais, tačiau tai buvo tik žiūrėjimas, o ne kūrimas. Lietuviškas kino kūrimas prasidėjo vėliau ir kur kas kukliau, nei norėtume manyti.
Tarpukario Lietuvoje, kai Vilnius buvo lenkų okupuotas, o sostinė laikinai perkelta į Kauną, kino pramonė vystėsi nedrąsiai. Kaunas tapo savotišku kultūriniu centru, kuriame atsirado pirmosios kino studijos ir bandymai kurti vaidybinius filmus. Verta paminėti, kad tuo metu didžiausią įtaką turėjo ne tiek lietuviškas turinys, kiek importuota Vokietijos ir Prancūzijos kino produkcija – vietinė gamyba buvo daugiau eksperimentinė nei sistemingai remiama valstybės.
1920–1930-aisiais atsirado keletas dokumentinių filmų, fiksavusių tautinę atgimimo dvasią, karinius paradus, valstybės šventes. Tai buvo daugiau propagandinis, informacinis kinas nei meninis ieškojimas, tačiau būtent šie kadrai šiandien yra vertingiausias istorinis šaltinis, leidžiantis pamatyti, kaip atrodė tarpukario Kaunas, žmonių apranga, gatvių gyvenimas.
Sovietinė okupacija ir Lietuvos kino studijos gimimas
Viskas pasikeitė po 1940 metų, kai Lietuva buvo prijungta prie Sovietų Sąjungos. Kino pramonė, kaip ir visos kitos kultūros sritys, atsidūrė griežtos valstybinės kontrolės rankose. 1940 metais buvo įkurta Lietuvos kino studija, kuri per visą sovietinį laikotarpį tapo pagrindiniu (ir vieninteliu) vaidybinių bei dokumentinių filmų gamintoju respublikoje.
Reikia pripažinti – kad ir kaip paradoksaliai skambėtų – būtent sovietiniu laikotarpiu susiformavo profesionali lietuviško kino mokykla. Operatoriai, režisieriai, aktoriai mokėsi Maskvos VGIK institute, grįždavo su technine kompetencija, kurios anksčiau tiesiog nebuvo. Cenzūra buvo negailestinga, temos ribotos, tačiau kai kurie kūrėjai sugebėjo tarp eilučių, per metaforas ir simboliką, kalbėti apie tikruosius jausmus ir tautinę tapatybę.
Šeštajame ir septintajame dešimtmetyje pasirodė kūriniai, kurie iki šiol laikomi lietuviško kino aukso fondu. Vytautas Žalakevičius su savo filmu „Niekas nenorėjo mirti” (1965) sukūrė vieną ryškiausių sovietinio laikotarpio darbų, kuriame partizanų kovos tema buvo pateikta su tokiu psichologiniu gilumu, kad filmas sulaukė pripažinimo net už Lietuvos ribų.
Poetinis kinas ir jo meistrai
Septintajame–aštuntajame dešimtmetyje suklestėjo vadinamasis poetinis kinas – kryptis, kurioje istorijos pasakojimas užleido vietą vizualiai poetikai, tylai, gamtos vaizdams, mažai dialogo. Šioje tradicijoje ypač išsiskiria Almanto Grikevičiaus, Arūno Žebriūno kūryba. Žebriūno filmas „Karštas sniegas” ar „Riedantis akmuo” demonstruoja tą savitą lietuvišką melancholiją, kurią sunku išversti į kitas kalbas – reikia tiesiog pamatyti ekrane.
Dokumentinio kino srityje tuo metu dirbo tokie meistrai kaip Robertas Verba, kurio darbai apie kaimo žmones, jų kasdienybę, tradicijas iki šiol laikomi etnografiniu lobynu. Verbos „Senis ir žemė” – tai ne tik dokumentika, tai poema apie žmogaus ryšį su gimtąja žeme, kurią sovietai, kaip bebūtų keista, leido sukurti beveik netrukdomai, tikriausiai nesuprasdami visos jos gylio.
Atgimimo laikotarpis ir kino kalbos laisvėjimas
Devintajame dešimtmetyje, artėjant Sąjūdžio laikams, cenzūra šiek tiek atsileido, ir kino kūrėjai ėmė drąsiau liesti anksčiau tabu temas. Tai buvo pereinamasis laikotarpis, kai senoji sistema dar veikė, bet jos gniaužtai jau silpo. Būtent tuo metu pradėjo formuotis kūrėjai, kurie vėliau taps nepriklausomos Lietuvos kino veidu.
Šarūnas Bartas, kurio karjera prasidėjo dar sovietmečiu, tapo tikru fenomenu – jo filmai, kupini tylos, ilgų planų, minimalaus dialogo, sulaukė tarptautinio pripažinimo Kanų kino festivalyje ir kitur. Jo stilius toks savitas, kad tapo atskira kino kalbos atmaina, kurią kritikai kartais vadina „bartiškuoju kinu”.
Nepriklausomybė: chaosas, finansų trūkumas ir naujos vilties
1990-ieji atnešė nepriklausomybę, bet kartu ir didžiulę suirutę kino pramonėje. Valstybinis finansavimas, kuris anksčiau garantuodavo studijos veiklą, staiga tapo nebeaiškus. Lietuvos kino studija atsidūrė ekonominėje krizėje, daugelis kūrėjų emigravo arba persiorientavo į televizijos darbą, nes tiesiog nebuvo iš ko pragyventi kurdami kiną.
Tai buvo sunkiausias dešimtmetis lietuviško kino istorijoje. Filmų buvo kuriama vos po kelis per metus, dažnai su minimaliu biudžetu, be aiškios distribucijos sistemos. Tačiau būtent šiuo laikotarpiu gimė ir kai kurie svarbūs darbai, kuriuose atsispindėjo epochos suirutė, praradimo jausmas, tapatybės paieškos naujoje realybėje.
Verta paminėti, kad būtent tada pradėjo formuotis privatus kino verslas – atsirado nepriklausomos produkcijos kompanijos, kurios bandė ieškoti finansavimo per tarptautinius fondus, koprodukcijas su kaimyninėmis šalimis. Tai buvo lėtas, skausmingas, bet būtinas procesas, be kurio šiandieninis lietuviškas kinas neegzistuotų tokia forma, kokią pažįstame.
XXI amžius: instituto įkūrimas ir profesionalizacijos era
Lūžis įvyko 2012 metais, kai buvo įkurtas Lietuvos kino centras – institucija, kuri sistemingai ėmė administruoti valstybės paramą kino gamybai. Tai suteikė kūrėjams aiškesnę struktūrą, į kurią kreiptis, ir bent minimalų finansinį stabilumą planuojant projektus.
Nuo tada lietuviškas kinas pradėjo tikrą atgimimą. Kasmet vis daugiau vaidybinių filmų patenka į tarptautinius festivalius, kai kurie – net į prestižinius, tokius kaip Berlinalė, Kanai, Venecijos kino festivalis. Kristijono Vildžiūno, Ignos Skoblikovos, Alantės Kavaitės, Ievos Norvaišaitės kūryba rodo, kad lietuviškas kinas išsivadavo iš provincialumo kompleksų ir kalba tarptautine kino kalba, nepamesdama savo tapatybės.
Dokumentikos tradicijos tęsinys
Nors vaidybinis kinas dažnai sulaukia daugiau dėmesio žiniasklaidoje, dokumentinis kinas Lietuvoje visada buvo ir tebėra ypač stiprus žanras. Audriaus Stonio, Mindaugo Survilos darbai tęsia tą pačią poetinio dokumentinio kino tradiciją, kurią pradėjo dar Robertas Verba. Survilos filmas „Sengirė” – tai vizualinė poema apie mišką, be jokio komentaro, be dialogų, tik gamtos garsai ir vaizdas, kalbantis pats už save.
Šis dokumentinio kino stilius, beje, yra vienas iš tų dalykų, kuriuo Lietuva gali pagrįstai didžiuotis tarptautinėje arenoje – daugelis užsienio kritikų būtent per dokumentiką pirmą kartą „atranda” lietuvišką kiną.
Ką verta pažiūrėti pirmiausia – gidas pradedantiesiems
Jeigu kas nors nusprendė susipažinti su lietuvišku kinu ir nežino, nuo ko pradėti, štai keletas praktinių patarimų. Pirmiausia, nebijokite senų sovietinio laikotarpio filmų – jie gali atrodyti lėti pagal šiuolaikinius standartus, bet būtent tas lėtumas ir yra dalis jų vertės. „Niekas nenorėjo mirti” yra puikus pradžios taškas, nes jame yra ir įtampos, ir psichologinio gylio, be to, jis santykinai prieinamas su angliškais subtitrais.
Antra, nepraleiskite Šarūno Barto kūrybos, bet būkite pasiruošę – jo filmai reikalauja kantrybės ir kito žiūrėjimo režimo, negu esame įpratę prie holivudinio kino. Geriau žiūrėti vakare, ramioje aplinkoje, be telefono šalia.
Trečia, jei norite pamatyti šiuolaikinį lietuvišką kiną, ieškokite festivalinių programų – „Scanorama” kino festivalis Vilniuje ir kituose miestuose kasmet rodo naujausius vietinius ir tarptautinius darbus, dažnai su geriausiais subtitrais ir kokybiškiausia projekcija.
Ketvirta, dokumentika – tai sritis, kurioje Lietuva tikrai stipri, tad jei nesate didelis vaidybinio kino gerbėjas, pradėkite nuo Audriaus Stonio ar Mindaugo Survilos darbų. Jie prieinami platesniam žiūrovui, nereikia jokio išankstinio konteksto ar istorinių žinių.
Kino paveldas archyvuose: kodėl tai svarbu kiekvienam
Lietuvos centrinis valstybės archyvas ir Lietuvos kino centras saugo didžiulį kiekį senos medžiagos, kurios dauguma net nebuvo skaitmenizuota iki galo. Tai svarbu ne tik istorikams ar kino specialistams – tai istorinė atmintis, kuri padeda suprasti, kaip keitėsi visuomenė, kalba, mąstysena per pastaruosius šimtą metų.
Pastaraisiais metais vyksta aktyvus senų filmų restauravimo ir skaitmeninimo darbas, kuris leidžia senoms juostoms pasiekti naują auditoriją internete. Tai reiškia, kad šiandien, sėdint namuose, galima pamatyti kadrus iš tarpukario Kauno arba sovietinio laikotarpio kino klasiką be reikalo ieškoti retų VHS kasečių ar specializuotų archyvų.
Vietoj taško – kino juosta, kuri dar sukasi
Lietuviškas kinas – tai ne muziejinis eksponatas, sustingęs praeityje, o gyvas, tebesivystantis organizmas. Nuo drovaus tarpukario eksperimentavimo, per sovietinės cenzūros filtrus praėjusią poetinę mokyklą, iki dabartinio tarptautinio pripažinimo festivaliuose – šis kelias parodo, kad maža tauta gali kurti didelius kino kūrinius, jeigu turi drąsos kalbėti savo balsu, o ne imituoti svetimus modelius.
Ateities kinas, matyt, vis labiau ieškos balanso tarp lokalaus autentiškumo ir tarptautinio pripažinimo – jaunieji režisieriai jau dabar dirba koprodukcijose su Prancūzija, Vokietija, Latvija, ieškodami finansavimo ir platesnės auditorijos, bet vis dar kalbėdami apie tas pačias, giliai lietuviškas temas: santykį su gamta, tapatybės paieškas, praeities šešėlius, kurie niekur nedingsta net ir po trisdešimt metų nepriklausomybės.
Tad jei kas paklaustų, kur pradėti kelionę į lietuvišką kiną – atsakymas paprastas: pradėkite bet kur, tik nepasiduokite pirmam įspūdžiui, kad tai „mažas” ar „nesvarbus” kinas. Kartais didžiausios istorijos slepiasi būtent tuose kukliuose, mažo biudžeto kadruose, kuriuose kalba ne technika, o žmogaus akis ir jausmas.
