Kai kalbame apie lietuvišką raštiją, be Martyno Mažvydo tiesiog neapsieisime – jo vardas iškyla kaskart, kai reikia paminėti pirmąją lietuvišką knygą. 1547 metais Karaliaučiuje išspausdintas „Katekizmas“ nėra vien religinis leidinys, sudėtas iš maldų ir tikėjimo tiesų. Tai reiškinys, pakeitęs visą tolesnę lietuvių kalbos ir kultūros raidą, nors pačiu leidimo momentu niekas, tikriausiai net pats Mažvydas, nesuprato, kokį pagrindą jis pakloja.
Kodėl knyga apskritai atsirado
Šešioliktasis amžius Europoje – tai reformacijos verdantis katilas. Martynas Liuteris savo idėjomis sujaudino ne tik Vokietiją, bet ir tolimesnius kraštus, o Prūsijos kunigaikštystė, kurioje tuo metu gyveno nemažai lietuvių, tapo viena pirmųjų valstybių, oficialiai priėmusių protestantizmą. Kunigaikštis Albrechtas suprato paprastą dalyką – jei nori, kad žmonės tikrai suprastų naują tikėjimą, o ne tik kartotų lotyniškus žodžius nesuvokdami jų prasmės, reikia kalbėti jų kalba. Prūsijoje gyveno vokiečiai, prūsai ir lietuviai, todėl atsirado poreikis religinę literatūrą leisti keliomis kalbomis.
Lietuviškai kalbančių žmonių Mažojoje Lietuvoje buvo nemažai, tačiau jokios rašytinės tradicijos jų kalba dar neturėjo. Bažnyčia veikė lotyniškai arba vokiškai, o paprasti kaimo žmonės tiesiog nesuprasdavo, apie ką kalbama per pamaldas. Būtent ši praktinė, administracinė būtinybė – o ne kokia nors romantiška meilė gimtajai kalbai – tapo pirminiu postūmiu knygai atsirasti.
Mažvydas ir jo kelias į Karaliaučių
Apie patį Mažvydą žinių išlikę nedaug, ir tai, ką žinome, dažnai surenkama iš netiesioginių šaltinių. Manoma, kad gimė apie 1520 metus, greičiausiai Žemaitijoje. Studijavo Karaliaučiaus universitete, kuris tuo metu buvo įkurtas kaip protestantiškas centras, aktyviai remiantis reformacijos idėjas. Būtent ten jis susipažino su Abraomu Kulviečiu ir kitais to meto šviesuoliais, kurie ragino imtis lietuviškos raštijos.
Svarbu suprasti – Mažvydas nebuvo koks nors atsitiktinis raštininkas, gavęs užsakymą. Jis pats aktyviai siekė, kad tokia knyga atsirastų, rašė laiškus kunigaikščiui Albrechtui, prašydamas paramos. Tų laiškų išlikimas leidžia įžvelgti žmogų, kuris suprato misijos svarbą – ne tik religine, bet ir kultūrine prasme. Jis tapo pirmuoju liuteronų kunigu Ragainėje, ir būtent ten tęsė savo darbą, rūpindamasis, kad parapijiečiai gautų raštus gimtąja kalba.
Kas iš tikrųjų sudėta į „Katekizmą“
Pati knyga nėra didelė – vos keliasdešimt puslapių, tačiau jos struktūra atskleidžia gana platų sumanymą. Ją sudaro kelios dalys:
- Lotyniška prakalba, skirta kunigaikščiui Albrechtui – tam tikra padėkos ir pateisinimo forma, kodėl imtasi tokio darbo;
- Eiliuota prakalba lietuviams – tai laikoma pirmuoju žinomu originaliu lietuviškos poezijos tekstu, kuriame Mažvydas kreipiasi tiesiai į skaitytojus, ragindamas mokytis skaityti ir suprasti tikėjimo tiesas;
- Pats katekizmas – pagrindinės tikėjimo tiesos, dešimt Dievo įsakymų, „Tėve mūsų“, tikėjimo išpažinimas;
- Elementorius – abėcėlė ir skiemenavimo pratimai, skirti mokyti skaityti;
- Giesmynas – vienuolika giesmių, pritaikytų giedoti bažnyčioje.
Tai, kad knygoje atsiranda elementorius, byloja apie daug daugiau nei vien religinį tikslą. Mažvydas suprato – jei žmonės nemoka skaityti, jokia knyga jiems nepadės. Todėl kartu su tikėjimo tiesomis jis pateikė ir raštingumo pagrindus. Tam tikra prasme tai buvo pirmasis lietuviškas vadovėlis, sujungtas su religiniu tekstu.
Kalba, kuri tapo pagrindu ateičiai
Kalbiniu požiūriu „Katekizmas“ yra tikras lobynas kalbininkams, nors pačiam Mažvydui rašyti teko be jokios ankstesnės rašto tradicijos, be žodynų, be gramatikų. Jis rėmėsi žemaičių ir vakarų aukštaičių tarmių elementais, kūrė rašybos principus iš esmės nuo nulio, dažnai skolindamasis raidžių žymėjimo sistemas iš vokiečių ar lenkų raštijos.
Tekste gausu skolinių, kai kurie žodžiai šiandien atrodo keistokai ar net juokingai, tačiau reikia atsiminti – tuo metu lietuvių kalba tiesiog neturėjo daug abstrakčių, religinių ar administracinių terminų. Mažvydui teko juos kurti arba skolintis, prisitaikant prie savo skaitytojų. Kalbininkai iki šiol analizuoja jo vartotą leksiką, ieškodami įžvalgų apie tuometinę tarmių padėtį ir kalbos raidą.
Įdomu tai, kad pati eiliuota prakalba parašyta gana taisyklinga, net muzikalia kalba – matyt, autorius siekė, kad tekstas būtų lengviau įsimenamas, kartojamas balsu, o ne tik skaitomas tyliai.
Kodėl tai nebuvo vien religinis reikalas
Nors formaliai knyga skirta tikėjimo tiesoms skleisti, jos reikšmė peržengia bažnyčios sienas. Reformacijos veikėjai suprato, kad kalba yra galios ir įtakos įrankis – jei nori, kad žmonės liktų ištikimi tavo idėjoms, o ne grįžtų prie katalikybės ar liktų abejingi, reikia kalbėti su jais suprantamai. Tai politinis, socialinis ir kultūrinis žingsnis, apvilktas religiniu drabužiu.
Be to, tai buvo ir tam tikras identiteto formavimo aktas. Lietuviškai kalbantys Mažosios Lietuvos gyventojai gavo aiškų ženklą – jų kalba verta būti užrašyta, verta spausdinimo, verta dėmesio. Tokiu būdu, nesąmoningai ar sąmoningai, buvo padėtas pagrindas ateities lietuviškos raštijos plėtrai, kuri vėliau, jau XIX amžiuje, tapo tautinio atgimimo ramsčiu.
Kur dingo ir kaip išliko egzemplioriai
Iš pradžių atspausdintas nedidelis tiražas – manoma, apie penkis šimtus egzempliorių, o gal ir mažiau. Knyga buvo skirta praktiniam naudojimui bažnyčiose ir mokyklose, todėl daugelis egzempliorių tiesiog susidėvėjo, buvo sunaikinti arba pamesti bėgant amžiams. Ilgą laiką manyta, kad knyga apskritai išnykusi, kol XIX amžiuje pavyko surasti keletą išlikusių kopijų.
Šiandien žinoma tik apie du visiškai pilnus egzempliorius, saugomus Vilniaus universiteto bibliotekoje ir Torunės universiteto bibliotekoje Lenkijoje. Dar keletas fragmentiškų kopijų aptikta įvairiose Europos bibliotekose. Tai, kad iš viso knyga išliko, laikoma tam tikra sėkme – juk tokio pobūdžio praktiniai leidiniai retai buvo saugomi kaip vertybės, jie buvo naudojami iki susidėvėjimo, o ne dedami į archyvus.
Ką iš šios istorijos verta pasiimti šiandien
Jeigu kada nors užsuksite į Vilniaus universiteto biblioteką ar Nacionalinį muziejų, kur eksponuojamos „Katekizmo“ kopijos ar jų faksimilės, verta sustoti ir pagalvoti – šis mažas, kukliai atrodantis leidinys yra tarsi liudijimas, kad kalba, net neturėdama jokios rašto tradicijos, gali tapti pagrindu ištisai kultūrai. Mažvydo darbas nebuvo tobulas kalbiniu požiūriu, jame gausu netikslumų, skolinių ir eksperimentų, tačiau būtent tokie pirmieji bandymai dažniausiai ir tampa atskaitos tašku.
Praktiškai, jei norite giliau susipažinti su šia tema, verta paieškoti faksimilinių leidimų – Lietuvos nacionalinė biblioteka yra išleidusi keletą leidinių su šiuolaikiniais komentarais, kurie padeda suprasti tuometinę rašybą ir kalbą. Taip pat kasmet sausio 13-oji minima ne tik kaip Laisvės gynėjų diena, bet ir bibliotekose organizuojamos parodos, skirtos lietuviškos raštijos pradžiai, kur galima pamatyti reprodukcijas gyvai.
Verta atsiminti ir tai, kad Mažvydas nebuvo vienišas herojus – aplink jį veikė visas ratas žmonių, remiančių lietuvišką raštiją, tarp jų Abraomas Kulvietis, Stanislovas Rapolionis. „Katekizmas“ buvo tik pradžia ilgo proceso, kuris tęsėsi šimtmečius, kol lietuvių kalba galiausiai tapo pilnaverte literatūrine, mokslo ir valstybine kalba. Šiandien, skaitydami lietuvišką knygą, verta bent akimirkai prisiminti, kad kažkada, prieš beveik penkis šimtus metų, vienas kunigas Ragainėje tikėjo, jog jo kalba yra verta popieriaus ir spaustuvės dažų – ir šis tikėjimas pasiteisino su kaupu.
