Kai važiuoji per Lietuvą iš Vilniaus į Klaipėdą ar iš Kauno į Utenos pusę, greitai pastebi, kad kalba keičiasi kartu su kraštovaizdžiu. Vienur žmonės kalba dainingai, ilgai tęsdami balses, kitur – trumpai ir aštriai, o dar kitur išgirsi žodžius, kurių bendrinėje kalboje net nėra. Tai tarmės – gyvas įrodymas, kad lietuvių kalba niekada nebuvo vienalytė. Ji formavosi šimtmečius skirtingose žemėse, tarp skirtingų bendruomenių, ir kiekvienas regionas išsaugojo savo garsų, žodžių ir intonacijų rinkinį.
Kalbininkai lietuvių kalbą skirsto į dvi didžiąsias tarmes – aukštaičių ir žemaičių. Skirtumas tarp jų nėra menkas dialektinis niuansas, kaip, sakykim, tarp Kauno ir Vilniaus tarimo įpročių. Tai du gana skirtingi kalbos sluoksniai, kurie kartais net vienas kitam sunkiai suprantami, jei imtume grynąją, nesušvelnintą tarmės formą.
Aukštaičiai ir žemaičiai – du kalbiniai pasauliai
Aukštaičių tarmė užima didžiausią Lietuvos plotą – ji plyti nuo Vilniaus krašto per visą pietryčių, rytų ir dalį centrinės Lietuvos iki Panevėžio ir Biržų. Būtent aukštaičių tarmės pagrindu, konkrečiai – rytų aukštaičių šnektomis apie Kauną ir jo apylinkes – buvo kuriama bendrinė lietuvių kalba XIX–XX a. sandūroje. Todėl daugeliui atrodo, kad aukštaičių kalba yra „normali“, o kitos tarmės – nuokrypis. Iš tikrųjų tai tik istorinė atsitiktinybė, susijusi su tuo, kuris regionas tapo kalbinio judėjimo centru.
Žemaičiai gyvena vakarinėje Lietuvos dalyje – Telšių, Šiaulių, Klaipėdos, Kretingos, Mažeikių kraštuose. Žemaičių tarmė skiriasi ne tik žodynu, bet ir fonetika iš esmės – trumpesni garsai, savotiškas kirčiavimas, dažnas priebalsių sukietėjimas ar sušvelnėjimas kitaip nei aukštaičių šnektose. Žemaitis, kalbėdamas su svetimu, dažnai pereina į bendrinę kalbą, bet tarpusavyje, ypač kaimuose, tarmė tebėra gyva ir stipri – daug stipresnė nei kai kurios aukštaičių patarmės, kurios beveik ištirpo bendrinėje kalboje.
Patarmės – kaip šakos didžiajame kamiene
Abi didžiosios tarmės skyla į smulkesnius vienetus – patarmes, o tos savo ruožtu į šnektas. Aukštaičių tarmė paprastai skirstoma į tris patarmes:
- Rytų aukštaičiai – Vilnius, Švenčionys, Ignalina, dalis Utenos krašto. Čia išgirsi savitą dzūkavimą kai kuriose paribio zonose, ilgai tęsiamas balses.
- Pietų aukštaičiai, dar vadinami dzūkais
- Vakarų aukštaičiai – Kaunas, Kėdainiai, Panevėžys. Tai ta patarmė, kuri labiausiai artima bendrinei kalbai, nes iš jos ir buvo formuojama literatūrinė norma.
Žemaičių tarmė taip pat turi tris pagrindines patarmes – šiaurės, vakarų ir pietų žemaičius, kurių ribos maždaug sutampa su Telšių, Klaipėdos ir Raseinių–Kelmės kraštais. Pietų žemaičiai, gyvenantys arčiau aukštaičių žemių, dažnai turi tarpinių, pereinamųjų bruožų – kalba jau ne visai „gryna“ žemaitiška, bet ir ne aukštaitiška.
Kur tos tarmės atsirado ir kodėl jos tokios skirtingos
Norint suprasti, kodėl mažoje šalyje susiformavo tokia kalbinė įvairovė, reikia grįžti į laikus, kai Lietuva nebuvo vientisa valstybė su bendru administraciniu centru ir greitu susisiekimu. Bendruomenės gyveno gana izoliuotai – miškai, upės, pelkės skyrė vieną kaimą nuo kito, o kalba, kaip ir visos gyvos sistemos, keitėsi savo tempu kiekvienoje teritorijoje. Baltų kalbų tyrinėtojai mano, kad žemaičių ir aukštaičių tarmių skirtumai siekia net priešistorinius laikus – galbūt skirtingas gentis, kurios laikui bėgant susiliejo į vieną tautą, bet kalbinius pėdsakus paliko.
Įdomu tai, kad tarmės ne tik skiriasi nuo bendrinės kalbos, bet ir yra savotiškas laiko kapsulas – jose išlikę senoviniai žodžiai, kurių bendrinėje kalboje seniai nebeliko, arba senesnės gramatinės formos. Dzūkų šnektoje, pavyzdžiui, galima aptikti archajiškų linksniuotės liekanų, kurios kalbininkams yra tiesiog aukso kasykla, tiriant lietuvių kalbos raidą.
Kodėl tarmės vertingos, o ne tik „netaisyklinga“ kalba
Mokykloje dažnas mokytojas taria: „kalbėkite taisyklingai“, turėdamas mintyse bendrinę kalbą, ir tarsi netiesiogiai leidžia suprasti, kad tarmė yra kažkas prastesnio. Tai gana klaidingas požiūris. Tarmė nėra sugadinta bendrinė kalba – atvirkščiai, tarmės yra senesnės, gyvesnės, autentiškesnės kalbos formos, o bendrinė kalba pati yra dirbtinis, sąmoningai suformuotas dariau iš vienos konkrečios patarmės elementų.
Kiekviena tarmė neša savyje ne tik skirtingą fonetiką, bet ir kultūrinę atmintį – vietinius papročius, humoro stilių, net pasaulėžiūrą. Žemaičio ironiška, trumpa, kartais grubi kalbos manera atspindi ir žemaičių charakterį, kurį patys žemaičiai mėgsta vadinti užsispyrusiu ir savarankišku. Dzūkų dainingumas siejasi su turtinga dainų, sutartinių tradicija tame regione. Kalba ir kultūra yra susipynusios taip stipriai, kad tarmės praradimas reikštų ir dalies tapatybės praradimą.
Kaip tarmes atpažinti praktikoje
Jei norisi išmokti atpažinti, iš kur žmogus kilęs, klausant jo kalbos, verta atkreipti dėmesį į kelis konkrečius požymius:
- Dzūkavimas – jei girdi „cia“ vietoj „čia“ ar „dzievas“ vietoj „dievas“, tai beveik neabejotinai dzūkų kraštas – Alytaus, Varėnos, Lazdijų apylinkės.
- Trumpi, „atkirsti“ žodžiai – žemaičiams dažnai būdingas trumpesnis, greitesnis kalbėjimo tempas, priebalsių sukietėjimas. Jei skamba tarsi kalba be nereikalingų garsų – tikėtina, kad tai Žemaitija.
- Ilgai tęsiamos balsės – tai labiau būdinga rytų aukštaičiams, ypač aplink Vilnių ir Švenčionis, kur intonacija primena dainavimą.
- Specifinis žodynas – kiekviena tarmė turi savų žodžių, kurių bendrinėje kalboje net neišvertusi tiksliai nesuprasi. Suvalkietiškas „grinorius“ ar žemaitiškas „bybis“ (visai ne tas, apie ką pagalvojot – reiškia „mažuma“ ar kažką panašaus, priklausomai nuo krašto) – tokie žodžiai iškart išduoda kilmę.
Jei rimtai domitės tarmėmis, geriausia patarimas – ne skaityti apie jas, o klausytis. Yra nemažai garso įrašų archyvų, kuriuos kaupė Lietuvių kalbos institutas, taip pat regioniniai muziejai dažnai turi tarmės pavyzdžių įrašų. Kaimo senoliai – geriausias šaltinis, nes miesto jaunimas jau seniai persiėmęs bendrine kalba, o tikra, „nesušvelninta“ tarmė gyva tik senesnės kartos žmonių lūpose.
Ar tarmės ateitis miglota?
Realybė tokia, kad tarmės sparčiai nyksta. Televizija, mokykla, urbanizacija, migracija iš kaimo į miestą – visa tai vienodina kalbą. Jaunas žmogus iš Žemaitijos, persikėlęs studijuoti į Vilnių, greitai pereina prie bendrinės kalbos bent viešoje aplinkoje, o namuose su tėvais tarmę dar palaiko, bet jo vaikai jau gali jos beveik neišmokti. Kalbininkai tai vadina tarmių nykimo procesu, ir jis, deja, nesustabdomas administraciniais sprendimais.
Vis dėlto pastaraisiais metais pastebimas priešingas judėjimas – tarmės tampa savotišku pasididžiavimo objektu. Žemaičių kalbos kursai, dzūkiškos dainos šiuolaikinėje muzikoje, socialiniuose tinkluose plintantys tarmiški vaizdo įrašai – visa tai rodo, kad jauni žmonės nori savo šaknis pažinti giliau, ne vien per bendrinę kalbą.
Kalba, kuri niekada nebuvo viena
Galų gale, jei sustotum ir pagalvotum, kiek daug lietuvių kalbos versijų egzistuoja vienoje mažoje šalyje – nustebtum, kaip toks nedidelis kraštas sugebėjo išsaugoti tokią įvairovę. Tai nėra trūkumas ar kažkas, ką reikėtų „ištaisyti“ bendrine kalba – tai turtas, kurio dauguma didesnių valstybių, praradusių savo dialektus urbanizacijos bangoje, nebeturi.
Praktiškas patarimas visiems, kas domisi savo šaknimis: paklauskite senelių ar prosenelių, iš kokio krašto jie kilę, ir pabandykite užrašyti ar įrašyti, kaip jie kalba – ne bendrine kalba, o taip, kaip natūraliai kalbėjo vaikystėje. Tokie įrašai po dešimties, dvidešimties metų gali tapti neįkainojama šeimos ir viso krašto kalbinio palikimo dalimi. Tarmė – tai ne kalbos „klaida“, o gyva jos šaknis, ir kol yra žmonių, kalbančių dzūkiškai ar žemaitiškai kasdien, o ne tik švenčių metu scenoje, lietuvių kalba tebėra tokia gyva ir įvairi, kokia ji buvo šimtmečius.
