Kai kalbame apie lietuvių kalbą, dažnai išgirstame vieną ir tą patį teiginį – esą tai viena archajiškiausių gyvų indoeuropiečių kalbų pasaulyje. Frazė jau tapusi beveik kliše, kartojama vadovėliuose, turistiniuose bukletuose ir net pokalbiuose prie kavos puodelio. Bet verta stabtelėti ir pažiūrėti giliau – kodėl taip yra, kas iš tikrųjų slypi po šiuo teiginiu ir ar jis apskritai teisingas visomis prasmėmis. Kalbos kilmė – dalykas painus, pilnas mokslinių ginčų, o archajiškumas nėra vienareikšmė sąvoka. Pabandykime išsiaiškinti, kas iš viso to yra tiesa, o kas – romantizuotas mitas.
Baltų kalbų šeima ir jos vieta indoeuropiečių medyje
Lietuvių kalba priklauso baltų kalbų grupei, kuri savo ruožtu yra dalis didžiulės indoeuropiečių kalbų šeimos. Ši šeima apima daugybę kalbų nuo Islandijos iki Indijos – anglų, vokiečių, rusų, graikų, persų, hindi ir dešimtis kitų. Baltų grupėje šiandien realiai liko tik dvi gyvos kalbos – lietuvių ir latvių. Kadaise buvo daugiau: prūsų kalba, jotvingių, kuršių, žiemgalių, sėlių tarmės ar kalbos – visos jos išnyko arba buvo asimiliuotos per kelis šimtmečius. Prūsų kalba užgeso XVII–XVIII amžiuje, nors iki mūsų dienų išliko jos raštijos paminklai, tarp jų garsusis Katekizmas.
Mokslininkai baltų kalbas laiko itin artimomis slavų kalboms – tiek artimomis, kad ilgą laiką buvo diskutuojama apie vadinamąją balto-slavų prokalbę, iš kurios vėliau atsišakojo abi grupės. Ši tema iki šiol keliama kalbotyros konferencijose, ir vieningo atsakymo nėra – vieni lingvistai įrodinėja bendrą protėvį, kiti mano, kad panašumai atsirado dėl ilgo kaimynystės laikotarpio ir kalbų kontaktų, o ne dėl bendros šaknies.
Kodėl būtent lietuvių kalba laikoma archajiška
Archajiškumas kalbotyroje nereiškia, kad kalba „sena“ chronologiškai – juk visos šiandien vartojamos kalbos yra tokio pat amžiaus, nes vystėsi lygiagrečiai nuo pat žmonijos atsiradimo. Archajiškumas reiškia kitą dalyką – kiek kalba išsaugojo senosios prokalbės bruožų, kurie kitose giminaičių kalbose jau seniai išnyko ar pasikeitė. Ir būtent šia prasme lietuvių kalba tikrai išsiskiria.
Pavyzdžiui, lietuvių kalboje išlikusi sudėtinga linksnių sistema – septyni linksniai, panašiai kaip sanskrite ar lotynų kalboje kadaise buvo dar daugiau. Anglų ar prancūzų kalbose linksnių sistema seniai suirusi, jas pakeitė prielinksniai ir žodžių tvarka. Lietuvių kalba taip pat išlaikė kirčio vietos kaitą (mobilųjį kirčiavimą) bei priegaidžių – tvirtapradės ir tvirtagalės – skirtumą, kas kitose Europos kalbose beveik neišliko.
Dar įdomiau žvelgti į žodyną. Kalbininkai mėgsta cituoti garsųjį pavyzdį – lietuvių kalbos žodžiai sūnus, avis, dūmas, diena turi nuostabiai artimus atitikmenis sanskrite: sūnu, avis, dhūma, dina. Šis panašumas kadaise taip sužavėjo prancūzų kalbininką Antoine’ą Meillet, kad jis esą pasakęs – kas nori girdėti, kaip kalbėjo indoeuropiečiai prieš tūkstančius metų, tegul važiuoja pasiklausyti lietuvio valstiečio kalbos. Frazė turbūt apokrifinė, tačiau ji puikiai perteikia, kokį įspūdį lietuvių kalba darė XIX–XX a. sandūros kalbininkams.
Konkretūs kalbos bruožai, liudijantys senumą
Verta paminėti keletą konkrečių dalykų, kurie kalbininkams atrodo ypač reikšmingi:
- Daiktavardžių linksniavimas – lietuvių kalba išlaikė penkias linksniuotes ir sudėtingą galūnių sistemą, artimą tai, kuri rekonstruojama indoeuropiečių prokalbei.
- Priegaidės – dvibalsiuose ir ilgosiose balsėse skiriama tvirtapradė ir tvirtagalė priegaidė, panašiai kaip senovės graikų ar sanskrito prozodijoje.
- Archajiška fonetika – balsiai *o ir *a, kurie daugelyje indoeuropiečių kalbų susiliejo, lietuvių kalboje irgi susiliejo, tačiau kiti garsiniai procesai vyko lėčiau nei, tarkime, germanų kalbose, kur veikė vadinamasis Grimmo dėsnis, smarkiai pakeitęs priebalsių sistemą.
- Veiksmažodžių formos – išliko sudėtingos laiko ir nuosakos formos, dalyviai su gausybe atspalvių, kurių dauguma kaimyninių kalbų atsisakė supaprastindamos sistemą.
Tiesa, reikia sąžiningai pasakyti – ne visose srityse lietuvių kalba archajiškiausia. Pavyzdžiui, garsų sistema patyrė nemažai pokyčių, o kai kurie senieji indoeuropiečių bruožai, tarkim, tam tikros priesagos ar veiksmažodžių sistemos dalys, geriau išlikę kitose kalbose, tarkime, senojoje graikų ar hetitų kalboje. Taigi archajiškumas – reliatyvi sąvoka, priklausanti nuo to, kurį kalbos lygmenį lyginame.
Kodėl kalba taip ilgai išsaugojo senumą
Čia dažniausiai minima geografinė izoliacija. Lietuvos teritorija – miškinga, pelkėta, be didelių prekybos kelių kryžkelių iki pat viduramžių, palyginti su, sakykim, centrine Europa ar Viduržemio jūros regionu. Mažiau intensyvūs kalbų kontaktai reiškė mažiau paskolinių žodžių, mažiau gramatinių pokyčių dėl kalbų maišymosi. Taip pat svarbu, kad lietuvių kalba ilgai neturėjo rašto – rašytinė kalba dažnai konservuoja formas, bet kartu ir spaudžia jas standartizuotis, kartais nutolstant nuo šnekamosios kalbos natūralios raidos. Lietuvių kalbos rašto tradicija prasidėjo palyginti vėlai – pirmoji knyga, Martyno Mažvydo Katekizmas, išleista tik 1547 metais, tuo tarpu kaimyninės tautos raštiją turėjo šimtmečiais anksčiau.
Kitas veiksnys – valstiečių kalbos statusas. Ilgą laiką, ypač Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais, lietuvių kalba buvo daugiausia kaimo, valstiečių kalba, o aukštuomenė, kanceliarija, bažnyčia naudojo lotynų, lenkų ar rusėnų (senosios baltarusių) kalbas. Paradoksalu, bet būtent šis „nuošalus“ statusas leido kalbai išlikti mažiau paveiktai administracinių ir literatūrinių standartizacijos procesų, kurie kitose kalbose dažnai paspartina pokyčius.
Sanskrito ir lietuvių kalbos gretinimas – kur tiesa, kur mitas
Populiarioje kultūroje mėgstama sakyti, kad lietuvis ir indas gali vienas kitą suprasti, jei kalbės lėtai. Tai, žinoma, perdėta – kalbos skiriasi tūkstantmečiais raidos, ir šiuolaikinis lietuvis be specialaus pasiruošimo sanskrito teksto nesupras. Tačiau panašumų iš tiesų yra daugiau nei atsitiktinumas galėtų paaiškinti. Kalbininkai skaičiuoja dešimtis šaknų, kurios beveik identiškai skamba abiejose kalbose – ne todėl, kad viena iš kitos kilo (tokios teorijos nėra rimtos mokslo dalis), o todėl, kad abi nepriklausomai, bet palyginti konservatyviai, išsaugojo bendros prokalbės elementus.
Verta paminėti ir latvių kalbą, kuri, kaip artimiausia giminaitė, dalijasi daugybe tų pačių bruožų, tačiau patyrusi daugiau finougrų kalbų (ypač lybių) įtakos, ypač kirčiavimo sistemoje – latvių kalboje kirtis fiksuotas pirmame skiemenyje, tuo tarpu lietuvių kalba išlaikė kilnojamą kirtį, kas laikoma dar archajiškesniu bruožu.
Dialektai, tarmės ir gyvoji įvairovė
Kalbant apie archajiškumą, negalima praeiti pro tarmes. Lietuvių kalba turi dvi pagrindines tarmes – aukštaičių ir žemaičių, kurios toliau skyla į patarmes ir šnektas. Žemaičių tarmė kai kuriais aspektais nutolusi taip smarkiai, kad kitataučiui, o kartais ir kitos tarmės lietuviui, ją suprasti sunku be pripratimo. Įdomu tai, kad būtent kai kuriose aukštaičių šnektose, ypač Dzūkijoje ar rytų Aukštaitijoje, geriausiai išlikę archajiškiausi kirčiavimo ir fonetikos bruožai, kuriuos kalbininkai laiko itin vertingais rekonstruojant senesnes kalbos stadijas.
Bendrinė lietuvių kalba, kurią mokome mokyklose ir girdime per žinias, susiformavo XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje, daug nuopelnų priskiriant Jonui Jablonskiui. Ji remiasi pietų aukštaičių tarme, tačiau, kaip ir bet kuri standartizuota kalba, yra tam tikra kompromisinė konstrukcija, kartais nutolusi nuo gyvosios kaimo kalbos natūralaus archajiškumo.
Ką su visu tuo daryti paprastam skaitytojui
Jeigu šis pasakojimas sudomino ir norisi paliesti temą giliau, štai keletas praktinių krypčių:
- Pradėti verta nuo Antano Salio ar Zigmo Zinkevičiaus darbų apie lietuvių kalbos istoriją – jie parašyti prieinamai, be perteklinio akademinio žargono.
- Norintiems pajusti kalbos „skambesį iš vidaus“ – paklausyti dzūkų ar žemaičių tarmės įrašų, kurių gausu etnografinėse kolekcijose, pavyzdžiui, Lietuvių kalbos instituto sukauptuose archyvuose.
- Įdomu palyginti keletą pagrindinių žodžių keliomis indoeuropiečių kalbomis – tai geriausias būdas pačiam pajusti giminystę, o ne tik skaityti apie ją.
- Verta apsilankyti Kalbos muziejuje ar susijusiose parodose, kur archajiškumo tema pateikiama vizualiai ir suprantamai net be filologinio išsilavinimo.
Vietoj taško – kalba kaip laiko kapsulė
Galiausiai lietuvių kalbos archajiškumas – ne vien akademinė kuriozybė ar pasididžiavimo priežastis nacionaliniuose pasakojimuose, nors, žinoma, ir tai turi savo vietą. Tai visų pirma priminimas, kad kalba yra gyvas, bet kartu ir nepaprastai atkaklus organizmas – ji gali tūkstantmečius nešti savyje formas, kirčio šokinėjimus, senovinius žodžių junginius, kurie kitur seniai ištirpo naujovių sraute. Kalbėdami lietuviškai, patys to nepastebėdami, ištariame garsų derinius, kurie aidi dar iš tų laikų, kai indoeuropiečių prokalba vieningai skambėjo kažkur platybėse tarp Europos ir Azijos.
Nereikia tik pamiršti sveiko skepticizmo – archajiškumas nėra absoliuti, visur vienodai pasireiškianti savybė, o kalba, kaip ir bet kuris gyvas dalykas, keičiasi kiekvieną dieną, nepaisant to, kiek senovinių bruožų joje slypi. Tad kitą kartą, išgirdę frazę apie „seniausią gyvą kalbą Europoje“, galėsite šyptelėti, patikslinti – ir papasakoti, kodėl tai iš dalies tiesa, o kodėl reikalauja platesnio konteksto. Būtent tai ir yra tikras kalbos pažinimas – ne kartojimas įsimintų frazių, o gebėjimas matyti niuansus po jomis.
