Birželio pabaiga Lietuvoje visada kvepia pievų žolėmis, dūmais nuo laužų ir tuo keistu jausmu, kad metai jau perkopė pusiaukelę. Joninės, arba Rasos šventė, kaip ją mėgsta vadinti tie, kurie labiau linkę prie senojo baltiško paveldo nei prie krikščioniškos tradicijos, yra viena iš nedaugelio švenčių, kur pagoniškas sluoksnis išliko toks storas, kad krikščionybė jo taip ir nepajėgė iki galo užklijuoti. Švenčiama birželio 23–24 naktį, per vasaros saulėgrįžą, kai diena ilgiausia, o naktis – trumpiausia ir šviesiausia visais metais.
Du vardai, viena šaknis
Įdomu tai, kad ši šventė turi bent du visiškai skirtingos kilmės pavadinimus, ir abu naudojami lygiagrečiai iki šiol. Joninės – vardas krikščioniškas, kilęs nuo Šv. Jono Krikštytojo dienos, kurią bažnyčia paskyrė birželio 24-ąją. Rasos šventė – vardas senesnis, baltiškas, susijęs su gamtos ciklu, saulės kelio pasikeitimu ir tuo, kad naktimis šiuo laiku ant žolės nukrinta ypač gausi rasa. Kai kurie etnologai mano, kad pats žodis „Rasa“ galėjo turėti sąsajų su šviesa, švytėjimu, o ne vien su tikra rasa ant žolės – tarsi šventė pati savaime būtų susijusi su šviesos pergale.
Sovietmečiu, kai bažnytinės šventės buvo nepageidaujamos, būtent Rasos vardas buvo aktyviai vartojamas ir net skatinamas – valdžiai buvo patogiau kalbėti apie „liaudies šventę“ nei apie šventojo minėjimą. Taip paradoksaliai ateistinis režimas prisidėjo prie senojo pavadinimo išsaugojimo.
Kodėl būtent ši naktis
Vasaros saulėgrįža astronomiškai yra momentas, kai saulė pasiekia aukščiausią tašką danguje ir toliau dienos pradeda trumpėti. Senovės baltams tai buvo ne tik gamtos reiškinys, bet ir simbolinis lūžis – saulė, kaip dievybė, pasiekia savo galios viršūnę ir po to pradeda „senti“. Tokie perėjimo momentai visose kultūrose laikomi ypač jautriais – riba tarp pasaulių suplonėja, todėl būtent per Jonines tikima, kad gamtos jėgos, dvasios, o kartais ir mirusiųjų vėlės, yra arčiau žmonių nei bet kada kitą metų laiką.
Iš čia kyla dauguma papročių – ir laužai, kurie turėjo saugoti nuo blogųjų jėgų, ir paparčio žiedo ieškojimas, ir vainikų plukdymas upėje. Visa tai – bandymas susikalbėti su gamta jos galios kulminacijos taške.
Paparčio žiedas ir kiti mįslingi papročiai
Paparčiai, kaip žinia, nežydi – tai botanikos faktas, kurį žino kiekvienas mokinys. Bet legenda tvirtina kitaip: kad tiktai vieną naktį per metus, būtent Joninių, giliai miške pražysta paslaptingas ugninis žiedas, kurį radęs žmogus gauna galią suprasti gyvūnų kalbą, rasti paslėptus lobius ar tapti laimingas visą likusį gyvenimą. Žinoma, ieškoti reikia vienam, tamsiame miške, vidurnaktį – ir jau čia slypi visa šventės esmė: jaunimui tai buvo puiki proga pasišalinti nuo tėvų akių poriniais deriniais, ir etnografai gana atvirai pripažįsta, kad paparčio žiedo paieškos dažnai baigdavosi visai ne botanikos atradimais.
Merginos pindavo vainikus iš lauko gėlių ir žolynų, o paskui plukdydavo juos upe ar ežeru. Jei vainikas nuplaukdavo toli ir sklandžiai – tikėtasi artimu laiku ištekėti, jei įstrigdavo prie kranto ar apsivertdavo – ženklas nebuvo geras. Vaikinai stebėdavo, kurios merginos vainiką pavyks pagauti, nes tai simboliškai reiškė būsimą santuoką.
Laužai, dainos ir šokinėjimas per liepsną
Joninių laužas – bene ryškiausias vaizdinys, susijęs su šia švente. Laužai buvo kuriami ant kalvų, prie vandens telkinių, aukštose vietose, kad ugnis būtų matoma iš toli – kartais net iš kaimo į kaimą buvo signalizuojama, kad šventė prasidėjo. Per liepsną šokinėdavo tiek pavieniui, tiek poromis, susikibę už rankų – manyta, kad tai apvalo nuo blogio ir suteikia sveikatos ateinantiems metams. Poroms, sėkmingai peršokusioms ugnį nesusiskyrus rankomis, pranašauta tvirta ir ilga meilė.
Muzikinė šventės dalis irgi savita – dainuojamos sutartinės, rateliai, ratelio dainos su gamtos, saulės, jaunystės motyvais. Vėliau, jau bekylant saulei, tikėta, kad reikia stebėti, kaip ji „šoka“ danguje – šis vaizdinys minimas įvairiuose regionuose skirtingai, bet idėja ta pati: saulė švenčia savo pergalę kartu su žmonėmis.
Jono vardo diena – dar viena šventės pusė
Krikščioniškoje tradicijoje birželio 24-oji skirta Šv. Jonui Krikštytojui, todėl visi Jonai, Janinos, Jonės ir kitų giminingų vardų turėtojai tą dieną švenčia vardines. Šis sluoksnis šventei suteikė papildomą, gana pramoginę dimensiją – aplankyti vardininkus, palinkėti sveikatos, pasilinksminti prie stalo tapo taip pat įprasta kaip ir laužai bei vainikai. Kaimo bendruomenėse Jono vardadienis dažnai virsdavo ir gera proga surengti didesnę puotą, pakviesti kaimynus, giminaičius.
Kaip Rasa švenčiama šiandien
Nepriklausomybės atkūrimas ir vėlesnis susidomėjimas baltiškuoju paveldu grąžino Rasos šventei gana stiprų kultūrinį svorį. Kai kuriuose miestuose ir miesteliuose organizuojami dideli renginiai su folkloro ansambliais, amatų mugėmis, žolynų rinkimo edukacijomis. Kernavėje, kuri laikoma viena šventviečių, Rasos šventimas tapo tiesiog tradicine vasaros pradžios švente, pritraukiančia tūkstančius žmonių – ten dera ir archeologinis kontekstas (Kernavės piliakalniai), ir simbolinė reikšmė kaip senosios Lietuvos sostinės.
Šeimose ir toliau gyvos paprastesnės tradicijos – važiavimas prie ežero ar upės, laužo kūrenimas sode, vainikų pynimas vaikams pramogos dėlei, o suaugusiems – nostalgijos dėlei. Miestiečiai dažnai renkasi vykti į kaimą būtent šiai progai, nes butuose ir kiemuose laužo tikrai nepakursi.
Praktiniai patarimai, jei ruošiatės švęsti
- Jei planuojate laužą, pasirūpinkite leidimu ir saugumu – daugelis savivaldybių nustato aiškias taisykles, kur ir kada galima kurti ugnį, ypač sausringomis vasaromis.
- Vainiko pynimui rinkitės tikrai lauko žolynus – ramunes, dobilus, pataisus, o ne darželio gėles, nes tradicija reikalauja būtent laukinių augalų.
- Jei norite pabandyti ieškoti paparčio žiedo – imkite tai kaip smagų nuotykį, o ne rimtą magijos ieškojimą, ir nepamirškite žibintuvėlio bei geros kompanijos.
- Norintiems patirti autentiškesnę atmosferą, verta apsilankyti didesniuose Rasos šventės renginiuose, pavyzdžiui, Kernavėje ar kituose etnografiniuose centruose – ten dažniausiai atkuriami senieji papročiai gana tiksliai.
- Naktis būna vėsi net vasarą, tad šiltesnis drabužis prie laužo tikrai nepakenks, kad ir kaip diena būtų karšta.
Vietoj taško – šviesiausios nakties palikimas
Joninės, arba Rasos šventė, yra retas atvejis, kai šventė sugebėjo išgyventi krikščionybės atėjimą, sovietmečio priespaudą ir dabartinį globalizacijos spaudimą, nė kiek nepraradusi savo esminio žavesio. Ji nepretenduoja būti didinga ar prašmatni – jos grožis tame, kad ji tiesiog atkartoja gamtos ritmą, kurį žmonės jautė dar gerokai prieš atsirandant kalendoriams. Kad ir kaip besivadintumėte tą naktį – Jonu, Rasa ar tiesiog smalsiu stebėtoju, verta bent kartą praleisti ją prie laužo, klausant, kaip toli girdisi kaimynų dainos, ir stebint, kaip vėlyva prieblanda taip ir neperauga į tikrą tamsą. Tai vieninteliai metų momentas, kai naktis tampa beveik dienos tęsiniu – ir gal būtent todėl žmonės jau tūkstantmečius jaučia poreikį ją paminėti kažkuo daugiau nei tylia migla.
