Vasario pabaigoje ar kovo pradžioje, priklausomai nuo to, kada tais metais švenčiamos Velykos, per Lietuvos miestelius ir kaimus nuvilnija triukšminga, spalvinga ir gana chaotiška šventė – Užgavėnės. Tai diena, kai leidžiama viskas, ko paprastai nedera – triukšmauti, persirengti baisiausiu pabaisa, kokį tik įsivaizduoji, valgyti tiek blynų, kad net skaičiuoti nebeapsimoka, ir garsiai, be jokio gėdos jausmo, vaikytis žiemą lazda. Jei ieškai šventės, kurioje susipina pagoniškos šaknys su krikščioniška tradicija, o linksmybė ribojasi su magija – tai būtent ji.
Iš kur atsirado ir kodėl būtent tokią dieną
Užgavėnės – tai paskutinė diena prieš gavėnią, tą ilgą keturiasdešimties dienų pasninko laikotarpį prieš Velykas krikščioniškoje tradicijoje. Pats pavadinimas kilęs nuo žodžio „gavėnia“ – tai diena, kai dar galima „užsigauti“, tai yra prisivalgyti, prieš prasidedant pasninkui. Panašios šventės švenčiamos visoje Europoje – vokiečiai turi savo Fastnacht, prancūzai Mardi Gras, o Brazilijoje iš to viso išaugo pasaulinio garso karnavalas Rio de Žaneire. Lietuviškos Užgavėnės, nors ir turi krikščionišką rėmą, iš tiesų kur kas senesnės už pačią krikščionybę – tai iš esmės žiemos palydų ir pavasario sutikimo šventė, į kurią bažnyčia tiesiog įsiterpė vėliau, pritaikydama savo kalendorių.
Data kiekvienais metais kitokia, nes priklauso nuo Velykų, kurios taip pat yra kilnojama šventė. Paprastai Užgavėnės būna vasario viduryje arba pabaigoje, kartais nusidriekia iki kovo pradžios. Jei nori tiksliai sužinoti, kada švęsti – tiesiog atskaičiuok keturiasdešimt septynias dienas atgal nuo Velykų.
Kaukės, persirengėliai ir tai, kodėl niekas nenori būti pats savimi
Vieną iš svarbiausių Užgavėnių atributų – persirengimą – žmonės ėmėsi rimtai. Tikima, kad tą dieną per pasaulį klaidžioja piktosios dvasios, žiemos likučiai, o žmogus, apsirengęs baisiausia kauke, gali jas išgąsdinti arba tiesiog su jomis susilieti, tapti nematomas. Todėl tradiciniai Užgavėnių personažai – ne princesės ir ne šiuolaikiniai superherojai, o velniai, raganos, giltinės, ožiai, gervės, čigonai, žydai pirkliai ir įvairiausios pabaisos su ragais, iltimis bei ilgais nosimis.
Kaukės dažniausiai daromos iš medžio, drobės, kailio ar net šiaudų – kuo baisesnė, tuo geriau. Persirengėliai vaikšto per kaimą, triukšmauja, baladoja į duris, prašo vaišių arba pinigų, kartais net apsimeta, kad nori pavogti ką nors iš kiemo – ir tai, beje, taip pat dalis tradicijos, vadinama „vogimu“ ar „terorizavimu“, kuris niekada nebuvo laikomas rimtu nusikaltimu, o veikiau žaismingu papročiu.
Jei nori savo šeimoje ar bendruomenėje atkurti autentišką atmosferą, verta pasidomėti etnografiniais Užgavėnių kaukių pavyzdžiais – jų gausu Lietuvos nacionaliniame muziejuje bei etnografijos rinkiniuose. Kaukę pasidaryti namuose galima iš paprasčiausio kartono, tik nepamiršk – tikra Užgavėnių kaukė turi būti kiek įmanoma bjauresnė, o ne graži.
Morė – žiema, kurią reikia sudeginti
Vienas ryškiausių šventės momentų – Morės deginimas. Morė – tai iš šiaudų, senų skudurų ir šiukšlių pagaminta lėlė, simbolizuojanti žiemą, šaltį ir viską, kas bloga per praėjusius metus. Kiekviena bendruomenė, mokykla ar kaimas savo Morę gamina savaip – kartais tai moteriška figūra su sijonu, kartais tiesiog šiaudinis kūgis su veidu.
Šventės kulminacija – Morės sudeginimas laužo, kurio metu dalyviai šoka aplink ugnį, šaukia, dainuoja ir džiaugiasi, kad žiema pagaliau pasitraukia. Kai kur Morę prieš deginant dar ir paskandina vandenyje arba sudrasko į gabalus – simbolika ta pati: reikia visiškai sunaikinti tai, kas sena, kad užleistų vietą naujam gyvenimui, pavasariui, derliui.
Svarbu paminėti – Morės deginimas dažnai lydimas ir kito ritualo: žmonės per laužą peršoka arba apeina jį tris kartus, tikėdami, kad taip apsivalys ir įgis sveikatos ateinantiems metams.
Lašininio ir Kanapinio dvikova
Vienas savičiausių Užgavėnių elementų – simbolinė dviejų personažų kova. Lašininis, storas, riebus, mėsa ir lašiniais apsikarstęs vyras, atstovauja žiemai, riebiam maistui ir pertekliui. Kanapinis, liesas, su žuvimi ar grybais rankose, simbolizuoja artėjantį pasninką ir gavėnią. Šie du personažai teatralizuotai grumiasi, o pagal tradiciją visada turi laimėti Kanapinis – tai simboliškai reiškia, kad gavėnia įveikia riebų ir sotų gyvenimą, o žmonės pasiruošia susivaldymui.
Ši kova dažnai vaidinama kaimo bendruomenių renginiuose, mokyklose, kultūros centruose – tai vienas iš tų momentų, kur šventė tampa mažu spektakliu, ir žiūrovai aiškiai mato simbolinę permainos idėją: iš pertekliaus į santūrumą.
Blynai – be jų Užgavėnių tiesiog nebūna
Jei paklaustum bet kurio lietuvio, kas pirmiausia ateina į galvą pagalvojus apie Užgavėnes, dauguma atsakys – blynai. Ir teisingai, nes ši diena tiesiog neįsivaizduojama be apvalaus, saulę primenančio, aukso spalvos skanėsto. Blynai simbolizuoja saulę, kuri po ilgos žiemos pagaliau grįžta, todėl juos valgyti reikia kuo daugiau – juo daugiau suvalgysi, tuo derlingesni bus metai, taip bent jau teigia sena tradicija.
Lietuviškos Užgavėnių blynų versijos gausios – bulviniai, miltiniai, su varške, spirgučiais, grietine, uogiene ar medumi. Kai kuriuose regionuose, ypač Žemaitijoje, populiarūs sklindžiai – storesni, kvapnūs bulviniai blynai, kepami keptuvėje su spirgučiais. Aukštaitijoje dažniau kepami plonesni, miltiniai blynai, į kuriuos vyniojama viskas, ką tik randi šaldytuve.
Praktinis patarimas, jei ruošiesi šventei namuose: nepamiršk paruošti bent kelių įdarų variantų – vieno saldaus, vieno sūraus. Taip pat verta atsiminti, kad pagal seną tikėjimą Užgavėnių dieną reikia valgyti riebiai ir sočiai, nes kitą dieną prasideda gavėnia, kai maistas turėtų būti kur kas kuklesnis.
Regioniniai skirtumai – kaip švenčia skirtingose Lietuvos vietose
Nors pagrindinė šventės idėja visoje Lietuvoje panaši, atskiruose regionuose išryškėja savitos detalės. Žemaitijoje Užgavėnės švenčiamos itin triukšmingai, ten gausu persirengėlių būrių, vadinamų „čigonais“ ar „ubagais“, kurie eina per namus giedodami dainas ir prašydami vaišių. Aukštaitijoje daugiau dėmesio skiriama Morės deginimui ir bendruomeniniams renginiams aikštėse. Dzūkijoje išlikę senoviški tikėjimai, susiję su gyvulių globa – tą dieną šeimininkės stengdavosi pamaitinti gyvulius geriau nei įprastai, tikėdamosi geros sveikatos jiems visus metus.
Rumšiškių liaudies buities muziejus kasmet organizuoja vieną didžiausių ir autentiškiausių Užgavėnių švenčių Lietuvoje – ten galima pamatyti tikras etnografines kaukes, klausytis senų dainų, stebėti tradicinę Lašininio ir Kanapinio kovą bei dalyvauti Morės deginime tokiu būdu, koks buvo prieš šimtą metų. Jei nori pajusti autentišką šventės dvasią, o ne komercinę versiją, verta rinktis būtent tokius etnografinius renginius, o ne miesto centre organizuojamas trumpas šventes.
Ką verta pasiimti sau iš šios triukšmingos dienos
Užgavėnės – viena tų nedaugelio švenčių, kurios išliko gyvos ir šiandien nepraradusios savo esmės, nors, žinoma, prisitaikė prie laikmečio. Šiandien vaikai persirengia superherojais lygiai taip pat, kaip anksčiau tėvai persirengdavo velniais, bet pati idėja – atsikratyti seno, pasitikti naują, pasilinksminti prieš susikaupimo laikotarpį – liko nepakitusi.
Jei norėtum tikrai pajusti šią šventę, o ne tik suvalgyti blyną, štai keletas paprastų minčių: pasigamink kaukę pats, nesvarbu, kaip ji atrodys – svarbiausia, kad būtų sava; pakviesk draugus ar šeimą kartu sudeginti simbolinę Morę, net jei tai tebūtų mažas šiaudų ryšulėlis kieme; nepamiršk garsiai, be varžymosi, pasidžiaugti, kad žiema tikrai baigiasi, net jei už lango dar guli sniegas. Ir, žinoma, iškepk tiek blynų, kiek tik telpa ant stalo – juk saulė, kaip sakoma, myli tuos, kurie ją valgo apvaliais, auksiniais gabalėliais.
