Kai pirmą kartą išgirsti terminą „raudonoji knyga”, vaizduotėje gali iškilti kažkas biurokratiško – dokumentas, kuris dulkėja archyvuose ir kurį vartyti tenka tik biologams su akademiniais laipsniais. Tiesa yra kitokia. Lietuvos raudonoji knyga yra vienas svarbiausių gamtosaugos dokumentų šalyje, ir jos istorija, turinys bei prasmė verti kur kas platesnio dėmesio, nei įprasta jai skirti.
Kas iš tikrųjų yra ta raudonoji knyga
Paprasčiausiai tariant, tai sąrašas – bet ne bet koks. Jame surašytos augalų, gyvūnų ir grybų rūšys, kurioms Lietuvoje gresia išnykimas arba kurių populiacija sumažėjusi tiek, kad reikia atkreipti valstybės ir visuomenės dėmesį. Pavadinimas kilęs iš Tarptautinės gamtos ir gamtos išteklių apsaugos sąjungos (IUCN) sukurto modelio – jie pirmieji sudarė tokį sąrašą pasaulio mastu, ir raudona spalva tapo simboline, susieta su pavojaus signalu.
Lietuvoje pirmoji tokia knyga pasirodė 1976 metais, tuomet dar sovietinės Lietuvos SSR raudonoji knyga. Vėliau, atgavus nepriklausomybę, dokumentas buvo peržiūrėtas, atnaujintas ir tapo teisiškai reikšmingu instrumentu, tvirtinamu Vyriausybės nutarimu. Šiandien Lietuvos raudonoji knyga nėra vien informacinis leidinys – ji turi tiesioginę teisinę galią, nes į ją įtrauktos rūšys automatiškai patenka į saugomų rūšių kategoriją.
Kaip rūšys atsiduria sąraše
Įtraukimo procesas nėra atsitiktinis ar subjektyvus, nors iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad kažkas tiesiog nusprendžia, jog vabalas ar gėlė „gražūs, tad reikia saugoti”. Realybėje taikoma sudėtinga vertinimo sistema, paremta IUCN kriterijais, kurie analizuoja populiacijos dydžio kaitą, paplitimo teritorijos mažėjimą, buveinių fragmentaciją ir kitus rodiklius.
Rūšys skirstomos į kategorijas – nuo tų, kurios visiškai išnykusios (0 kategorija), iki tų, kurioms grėsmė yra mažesnė, tačiau vis tiek reikšminga (pavyzdžiui, retos rūšys arba tos, apie kurias trūksta duomenų). Būtent duomenų trūkumas yra vienas įdomiausių aspektų – Lietuvoje yra rūšių, kurios galbūt jau seniai išnyko, tačiau apie tai tiesiog nėra patikimos informacijos, nes stebėjimai retai atliekami tokia sistematika, kokios reikėtų.
Botanikai, zoologai, mikologai – visi jie prisideda prie duomenų rinkimo, ir kas dešimtmetį ar taip knyga peržiūrima iš naujo. Kai kurios rūšys iš sąrašo išbraukiamos, jei populiacija atsigauna, kitos – priešingai, atsiranda, nes anksčiau buvusios gausios rūšys pradeda sparčiai mažėti.
Kas ten tas raudonasis sąrašas iš tikrųjų slepia
Verta paminėti konkrečius pavyzdžius, nes abstraktus kalbėjimas apie „rūšis” nelabai kažką pasako. Tarp žinduolių sąraše randame, tarkime, ūdrą – nors kai kur ji dar gana paplitusi, tam tikruose regionuose jos skaičius kritiškai sumažėjęs dėl vandens telkinių taršos ir buveinių praradimo. Paukščių tarpe – griežlė, kuri tapo savotišku Lietuvos gamtosaugos simboliu, nes ši šalis yra viena svarbiausių jos populiacijų prieglobsčių Europoje.
Augalų pasaulyje ypač jaudinanti istorija yra su orchidėjomis – daugelis jų rūšių yra itin jautrios buveinių pokyčiams, ir bet koks pelkės nusausinimas ar pievos suarimas gali reikšti visišką lokalios populiacijos praradimą. Grybai taip pat yra sąraše, nors apie juos visuomenė mažiausiai žino ir mažiausiai domisi, kas iš tiesų yra keista, turint omenyje, kokį svarbų vaidmenį jie atlieka ekosistemose.
Vabzdžiai, ypač vabalai ir drugiai, sudaro didelę sąrašo dalį – tai grupė, kuriai visuomenės empatija dažniausiai mažiausia, tačiau ekologiškai jie ne mažiau svarbūs nei, tarkim, lūšis ar erelis rėksnys.
Teisinė pusė – kas tai reiškia praktiškai
Įtraukimas į raudonąją knygą Lietuvoje nėra tik simbolinis gestas. Rūšys, patenkančios į sąrašą, automatiškai gauna teisinę apsaugą pagal Saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių sąrašą, kuris tvirtinamas atskiru teisės aktu. Tai reiškia, kad tokių rūšių naikinimas, buveinių ardymas ar net trikdymas gali užtraukti administracinę ar net baudžiamąją atsakomybę.
Praktiškai tai atsispindi, pavyzdžiui, statybų projektuose – jei teritorijoje aptinkama saugoma rūšis, statybos gali būti sustabdytos arba pakeistas projektas, kad būtų išsaugota buveinė. Miškininkystėje panašiai – kirtimai gali būti draudžiami arba ribojami, jei aptinkamas, pavyzdžiui, juodojo gandro lizdas ar retos rūšies orchidėjų populiacija.
Kartais tai sukelia įtampą tarp verslo interesų ir gamtosaugos – žemės savininkai ar plėtotojai ne visada džiūgauja, sužinoję, kad jų sklype gyvena saugoma rūšis. Tačiau būtent dėl tokios teisinės sistemos daugelis rūšių Lietuvoje išvis dar egzistuoja.
Kodėl paprastam žmogui tai turėtų rūpėti
Galima paklausti – gerai, o man kas iš to? Gyvenu mieste, dirbu biure, kokia man nauda iš to, kad kažkur pelkėje auga reta samanų rūšis. Atsakymas glūdi ekosistemų tarpusavio sąsajose, kurios ne visada akivaizdžios iš pirmo žvilgsnio.
Kiekviena rūšis atlieka funkciją didesnėje sistemoje – apdulkina augalus, kontroliuoja kenkėjų populiacijas, filtruoja vandenį, kuria dirvožemį. Kai rūšys išnyksta, sistema tampa trapesnė, mažiau atspari sukrėtimams. Tai netiesiogiai veikia ir žmogaus gyvenimą – nuo maisto saugumo iki klimato reguliavimo.
Be to, yra ir grynai etinis aspektas. Jei žmogus per savo veiklą sunaikina rūšį, kuri egzistavo milijonus metų prieš žmoniją, tai kelia rimtų klausimų apie atsakomybę ir mūsų vietą gamtoje. Lietuvos raudonoji knyga yra tam tikras sąžinės barometras – rodo, kaip mes tvarkomės su tuo, kas mums patikėta.
Ką galima padaryti asmeniškai
Ne visi turi galimybę tapti biologais ar dalyvauti rūšių apsaugos programose, tačiau kasdieniame gyvenime yra daug būdų prisidėti. Pirmiausia – informuotumas. Verta pasidomėti, kokios saugomos rūšys gyvena jūsų regione, ir, jei turite žemės sklypą kaime ar sodyboje, atkreipti dėmesį, ar jame nėra retų rūšių buveinių.
Antra – pranešimai apie retas rūšis. Lietuvoje veikia platformos, kuriomis gali pasidalinti stebėjimais – pastebėjus retą paukštį, vabalą ar augalą, informacija gali būti naudinga mokslininkams, sekantiems populiacijų dinamiką. Tokia piliečių mokslo (citizen science) forma tampa vis populiaresnė ir realiai prisideda prie duomenų bazių papildymo.
Trečia – vengti nereikalingo gamtinių teritorijų trikdymo. Tai skamba banaliai, tačiau elementarus atsakingas elgesys gamtoje – nešiukšlinti, nelaužyti šakų, nerinkti retų augalų – jau yra reikšmingas indėlis. Ketvirta – paremti organizacijas, kurios užsiima buveinių atkūrimu ar rūšių apsauga, jei turite tokią galimybę.
Vietoj epilogo: sąrašas, kuris kalba apie mus pačius
Lietuvos raudonoji knyga, nors formaliai skirta gyvūnams, augalams ir grybams, iš tiesų yra veidrodis, atspindintis, kaip žmogus tvarkosi su aplinka, kurioje gyvena. Kiekviena nauja rūšis, atsidūrusi sąraše, yra signalas – kažkas nutiko, kažkas pasikeitė, ir dažniausiai ne į gerąją pusę. Bet kartu tai ir įrankis, leidžiantis veikti, o ne vien liūdėti dėl praradimų.
Tie, kas nori gilintis rimčiau, gali pasidomėti Aplinkos ministerijos ar Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos leidžiama medžiaga – ten galima rasti atnaujintus sąrašus, taip pat konkrečius duomenis apie tai, kur ir kokios rūšys stebimos. Įdomu ir tai, kad kartais knygą peržiūrint atsiranda staigmenų – rūšis, kuri buvo laikoma išnykusia, netikėtai vėl aptinkama kažkur pamiškėje ar upės slėnyje, ir tai tampa maža, bet reikšminga gamtosaugos pergale.
Galiausiai, verta prisiminti, kad ši knyga nėra statiška – ji nuolat gyva, kaip ir pati gamta, kurią bando aprašyti. Ir kiekvienas iš mūsų, net nesant biologu, gali prisidėti prie to, kad sąrašas kitą dešimtmetį būtų trumpesnis, o ne ilgesnis.
